RAIMONDA
Anksti rytą Raimonda skubėjo Tilto gatve. Praeivių nėra, miestas tylus. Girdėjosi tik jos batukų kulnų taukšėjimas į šaligatvį. Kaip laikrodis – taukšt, taukšt, taukšt... Pasuko į nuošalią siaurą gatvelę, pakėlė akis nuo grindinio ir pamatė jį. Ir – išsigando. Tačiau grįžti atgal – reikštų - bėgti, o eiti pirmyn – prasilenkti su juo. Jis, aukštas drablotas vyras, ėjo kalbėdamas telefonu.Tai buvo patsai vienos bendrovės, kurioje ne per seniausiai buvo dirbusi Raimonda, vadovas. Nešiojęs Raudonojo chmero vardą... Raimonda skaičiavo taukšėjimus ir širdies dūžius – pasisveikins su ja šis Raudonasis chmeras ar praeis net nepastebėjęs. „Patsai“ staiga atplėšia telefoną nuo ausies ir... nusilenkia Raimondai.
„Visuomet vengiau mokytojauti, bet vieną žmogų išmokiau nors pasisveikinti“- nepaprastai nustebinta pagalvojo Raimonda.
Alfredas Paliesius
Raimonda, kurios mama buvo mokytoja, jautė alergiją pedagogikai. Jos vaikystės svajonė - tapti žurnaliste. Rašyti. Apie gerus žmones, apie kultūrą, apie grožį, gėrį... Zanavykijoje, jos gimtajame mylimajame Kudirkos Naumiestyje, žurnalistika buvo nepopuliari. Tiksliau – gal ir visai ne profesija. (Va daktaro, teisininko ar inžinieriaus – tai tikros profesijos).
„Visuomet buvau linksma, mėgau bendrauti, o savojoje gimtinėje jaučiausi kiek kitokia nei kiti. Ir tik prieš keletą metų apsilankiusi Utenoje, tėčio krašte (jis anykštėnas), suvokiau savo aukštaitiškąją prigimtį. Čionai žmonės linksmi ir temperamentingi“,- teigia Raimonda.
Raimonda nedelsė gyventi. Baigusi vidurinę išvyko Vilniun VVU žurnalistikos studijuoti.Devyniolikos metų ištekėjo. Mokėsi ir dirbo, gimdė, augino vaikus.
Baigdama žurnalistikos studijas apgynė menotyrinio pobūdžio diplominį darbą „Tapytojas A.Gudaitis dailės kritikoje“. Baigusi studijas - tyrinėjo kino meną, taip pat dalyvavo jo gimime – ji yra trijų dokumentinių kino filmų scenarijų autorė. Ruošdamasi tolesnėm mokslinėm studijom VU išlaikė tuometinės filosofijos kandidatinio minimumo egzaminą (1985). Siekdama siauresnės profesinės specializacijos, įsidarbino Kino filmų nuomojimo kontoroje (repertuarinio skyriaus redaktore), vėliau – Lietuvos kinematografininkų sąjungoje (vyr. konsultante).
Raimondai, gavusiai patyrimo redakcijose, teko sekti bei koordinuoti visų kolektyvinio meno – kino – kūrėjų: operatorių, scenarijų autorių, režisierių, kompozitorių, kostiumų dailininkų ir dailininkų statytojų, kino kritikų sekcijų kūrybinę veiklą, bendradarbiauti su kitų šalių kino meistrais, rengti ir vesti menininkų kūrybinius susitikimus su visuomene, mokslinius seminarus bei konferencijas bei publikuoti rašinius apie tuos įvykius spaudoje. Tuomet ji pateikė pagrindimą savo moksliniam darbui „Lietuvos kino dailininkai“, kuris buvo patvirtintas Sankt Peterburgo teatro ir kino instituto doktorantūroje, vadovaujant V.A.Kuznecovai. Rekomenduodamas į Vilniaus universiteto doktorantūrą akademikas Algirdas Gaižutis yra pastebėjęs (2000 06 28), jog „R.Karosaitė yra sukaupusi didelę patirtį, dirbdama kultūrinės, šviečiamosios spaudos baruose. Ir kaip tyrinėtoja galėtų gerai pasireikšti, nes turi orientaciją ir mokslinio darbo įgūdžius“.
Mokslai, darbas ir šeima ( duktė ir du sūnūs) - visas asmeninis Raimondos gyvenimas. Trečiasis, sūnus pagrandukas, padovanotas, kaip juokauja Raimonda, Tėvynei Lietuvai. Nes gimė prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą. Visus savo vaikučius ji vedžiojusi į visokiausius būrelius, bent kokie tik egzistavę Vilniuje. „Džiaugiuosi dėl to, kiek aš jiems sugebėjau duoti. Nes labai džiaugiuosi, kai džiaugiasi kiti...“
Raimondai sekėsi, nes didžiumą gyvenimo teko laimė bendrauti su inteligentais (menininkais, kūrėjais), dorais žmonėmis. Visą gyvenimą iki šiol ji dirbo pagal pasirinktą profesiją – žurnaliste. Pasak jos, sovietinės gamyklos gyvenimo raugą pirmąkart pajautė jau posovietiniais laikais – ėmusi redaguoti gamyklinį laikraštuką, kur buvo pašiurpinta valdžios elgesio stiliaus su paprastais darbininkais. Tai buvo nužmogėjusių administratorių, gaunančių tūkstantinius atlyginimus, paniekinimas tų, kurie uždirbo pelnus už grašius prie staklių ar konvejerio. Tipiškas sovietinis funkcionierius tos įmonės direktorius net įžengęs liftan su kitais, demonstratyviai atsukdavo jiems galingą užpakalį (ne nugarą) ir tylėdavo, o į Raimondos, žurnalistės, nepratusios bendrauti su žmonėmis „nugara-nugara“, klausimą, kaip sekasi, atsakydavo „maloniu“: “Ar aš privalau prieš kiekvieną atsiskaityti?“...
Dirbant vyriausiaja redaktore, Raimondai teko organizuoti bei realizuoti visą gamyklos laikraščio veiklą. Ji čia įgijo vadovavimo struktūriniam daliniui patirtį. Vėliau, dirbdama VšĮ Pilietinės minties institute tyrinėjo šalies kultūros politiką darbe „Pilietinės kultūros skatinimo“ programa. Visuomeninės kultūrinės informacijos analizės ir formavimo sistema“, kurioje buvo apžvelgtas ir įvertintas kultūros administravimas bei finansavimas nuo Atgimimo pradžios iki šių dienų. Tad Raimonda tikrai išmoko valdyti, kaupti, sisteminti, apibendrinti ir platinti informaciją, įprato savarankiškai planuoti, organizuoti savo ir tarnybos darbą.
Nacionalinės vidaus bei užsienio politikos klausimus Raimonda studijavo dirbdama politikos savaitraštyje „Atgimimas“. Rašydama politinėmis ir ekonominėmis temomis, bendraudama su Seimo ir Vyriausybės nariais, Prezidentūros ir ministerijų darbuotojais, susipažino su Lietuvos Respublikos valdymo struktūra, įvairiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Administracijos darbuotojų kursuose susipažino ne tik su administravimo, vadybos pagrindais bei kontoros darbo organizavimu, bet įgijo naujausių mokesčių politikos bei teisės žinių, išklausiusi itin įdomų ir naudingą psichologinio pasiruošimo darbui kursą, susipažino su naujausiomis kalbos kultūros, etiketo taisyklėmis.
Ta visa gyvenimiška patirtis ir savų jėgų įvertinimas Raimondai įkvėpė idėją įkurti personalinę įmonę bei VŠĮ “Mano miestas” - vertingas verslavimo įgūdžių realizavimo priemones.
Būdama Lietuvos žurnalistų sąjungos nare, Raimonda žino ir savo darbe vadovaujuosi informavimo sritį reglamentuojančiais įstatymais, ryšių su visuomene Europos Sąjungos šalyse patirtimi. Ji nuolat analizuoja žmogaus egzistencijos bei lyties problemas (padėtį visuomenėje, šeimoje, įvaizdį bei priemones to siekiant), domisi darbo rinkos ir socialinės apsaugos politikos derinimo galimybėmis. Ji kaip reta komunikabili, pastovi, nuolat besitobulinanti, aktyvi, iniciatyvi bei principinga...
Jos gyvenimo credo – draugystė. Negali jinai išduoti draugo net ir tada, kada yra prašoma tai padaryti. Niekuomet draugystės neiškeistų nei į pinigus, nei į daiktus. Kažkuomet turėjusi žydrą svajonę (neįgyvendinamą dėl brangumo) – gyventi ne vien knygų, bet ir paveikslų apsuptyje. Dabar jos namų kambarių sienos gausiai išpuoštos dovanotais paveikslais...
Prasilenkusi su juo Raimonda lengviau atsikvepia. Ta siaura sostinės gatvelė, kurioje jiedu susitiko, tarsi atkartojo gamyklinį liftą, kuriame atsukęs nugarą kitiems žmonėms, nesisveikindamas stovėdavo Raudonasis chmeras. Raimondai tenka pripažinti, kad ir ypatingai vengdama mentoriavimo, ji šį žmogų išmokiusi pasisveikinti...
Žurnalo MANO MIESTAS/MY CITY(Verslas.Kultūra.Pramogos) redaktorė, partijos TVARKA IR TEISINGUMAS Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininkė Raimonda Karosaitė iškelta savo partijos kandidate į Lietuvos respublikos Seimą Vilniaus Senamiesčio vienmandatėje apygardoje Nr.2.
Anksti rytą Raimonda skubėjo Tilto gatve. Praeivių nėra, miestas tylus. Girdėjosi tik jos batukų kulnų taukšėjimas į šaligatvį. Kaip laikrodis – taukšt, taukšt, taukšt... Pasuko į nuošalią siaurą gatvelę, pakėlė akis nuo grindinio ir pamatė jį. Ir – išsigando. Tačiau grįžti atgal – reikštų - bėgti, o eiti pirmyn – prasilenkti su juo. Jis, aukštas drablotas vyras, ėjo kalbėdamas telefonu.Tai buvo patsai vienos bendrovės, kurioje ne per seniausiai buvo dirbusi Raimonda, vadovas. Nešiojęs Raudonojo chmero vardą... Raimonda skaičiavo taukšėjimus ir širdies dūžius – pasisveikins su ja šis Raudonasis chmeras ar praeis net nepastebėjęs. „Patsai“ staiga atplėšia telefoną nuo ausies ir... nusilenkia Raimondai.
„Visuomet vengiau mokytojauti, bet vieną žmogų išmokiau nors pasisveikinti“- nepaprastai nustebinta pagalvojo Raimonda.
Alfredas Paliesius
Raimonda, kurios mama buvo mokytoja, jautė alergiją pedagogikai. Jos vaikystės svajonė - tapti žurnaliste. Rašyti. Apie gerus žmones, apie kultūrą, apie grožį, gėrį... Zanavykijoje, jos gimtajame mylimajame Kudirkos Naumiestyje, žurnalistika buvo nepopuliari. Tiksliau – gal ir visai ne profesija. (Va daktaro, teisininko ar inžinieriaus – tai tikros profesijos).
„Visuomet buvau linksma, mėgau bendrauti, o savojoje gimtinėje jaučiausi kiek kitokia nei kiti. Ir tik prieš keletą metų apsilankiusi Utenoje, tėčio krašte (jis anykštėnas), suvokiau savo aukštaitiškąją prigimtį. Čionai žmonės linksmi ir temperamentingi“,- teigia Raimonda.
Raimonda nedelsė gyventi. Baigusi vidurinę išvyko Vilniun VVU žurnalistikos studijuoti.Devyniolikos metų ištekėjo. Mokėsi ir dirbo, gimdė, augino vaikus.
Baigdama žurnalistikos studijas apgynė menotyrinio pobūdžio diplominį darbą „Tapytojas A.Gudaitis dailės kritikoje“. Baigusi studijas - tyrinėjo kino meną, taip pat dalyvavo jo gimime – ji yra trijų dokumentinių kino filmų scenarijų autorė. Ruošdamasi tolesnėm mokslinėm studijom VU išlaikė tuometinės filosofijos kandidatinio minimumo egzaminą (1985). Siekdama siauresnės profesinės specializacijos, įsidarbino Kino filmų nuomojimo kontoroje (repertuarinio skyriaus redaktore), vėliau – Lietuvos kinematografininkų sąjungoje (vyr. konsultante).
Raimondai, gavusiai patyrimo redakcijose, teko sekti bei koordinuoti visų kolektyvinio meno – kino – kūrėjų: operatorių, scenarijų autorių, režisierių, kompozitorių, kostiumų dailininkų ir dailininkų statytojų, kino kritikų sekcijų kūrybinę veiklą, bendradarbiauti su kitų šalių kino meistrais, rengti ir vesti menininkų kūrybinius susitikimus su visuomene, mokslinius seminarus bei konferencijas bei publikuoti rašinius apie tuos įvykius spaudoje. Tuomet ji pateikė pagrindimą savo moksliniam darbui „Lietuvos kino dailininkai“, kuris buvo patvirtintas Sankt Peterburgo teatro ir kino instituto doktorantūroje, vadovaujant V.A.Kuznecovai. Rekomenduodamas į Vilniaus universiteto doktorantūrą akademikas Algirdas Gaižutis yra pastebėjęs (2000 06 28), jog „R.Karosaitė yra sukaupusi didelę patirtį, dirbdama kultūrinės, šviečiamosios spaudos baruose. Ir kaip tyrinėtoja galėtų gerai pasireikšti, nes turi orientaciją ir mokslinio darbo įgūdžius“.
Mokslai, darbas ir šeima ( duktė ir du sūnūs) - visas asmeninis Raimondos gyvenimas. Trečiasis, sūnus pagrandukas, padovanotas, kaip juokauja Raimonda, Tėvynei Lietuvai. Nes gimė prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą. Visus savo vaikučius ji vedžiojusi į visokiausius būrelius, bent kokie tik egzistavę Vilniuje. „Džiaugiuosi dėl to, kiek aš jiems sugebėjau duoti. Nes labai džiaugiuosi, kai džiaugiasi kiti...“
Raimondai sekėsi, nes didžiumą gyvenimo teko laimė bendrauti su inteligentais (menininkais, kūrėjais), dorais žmonėmis. Visą gyvenimą iki šiol ji dirbo pagal pasirinktą profesiją – žurnaliste. Pasak jos, sovietinės gamyklos gyvenimo raugą pirmąkart pajautė jau posovietiniais laikais – ėmusi redaguoti gamyklinį laikraštuką, kur buvo pašiurpinta valdžios elgesio stiliaus su paprastais darbininkais. Tai buvo nužmogėjusių administratorių, gaunančių tūkstantinius atlyginimus, paniekinimas tų, kurie uždirbo pelnus už grašius prie staklių ar konvejerio. Tipiškas sovietinis funkcionierius tos įmonės direktorius net įžengęs liftan su kitais, demonstratyviai atsukdavo jiems galingą užpakalį (ne nugarą) ir tylėdavo, o į Raimondos, žurnalistės, nepratusios bendrauti su žmonėmis „nugara-nugara“, klausimą, kaip sekasi, atsakydavo „maloniu“: “Ar aš privalau prieš kiekvieną atsiskaityti?“...
Dirbant vyriausiaja redaktore, Raimondai teko organizuoti bei realizuoti visą gamyklos laikraščio veiklą. Ji čia įgijo vadovavimo struktūriniam daliniui patirtį. Vėliau, dirbdama VšĮ Pilietinės minties institute tyrinėjo šalies kultūros politiką darbe „Pilietinės kultūros skatinimo“ programa. Visuomeninės kultūrinės informacijos analizės ir formavimo sistema“, kurioje buvo apžvelgtas ir įvertintas kultūros administravimas bei finansavimas nuo Atgimimo pradžios iki šių dienų. Tad Raimonda tikrai išmoko valdyti, kaupti, sisteminti, apibendrinti ir platinti informaciją, įprato savarankiškai planuoti, organizuoti savo ir tarnybos darbą.
Nacionalinės vidaus bei užsienio politikos klausimus Raimonda studijavo dirbdama politikos savaitraštyje „Atgimimas“. Rašydama politinėmis ir ekonominėmis temomis, bendraudama su Seimo ir Vyriausybės nariais, Prezidentūros ir ministerijų darbuotojais, susipažino su Lietuvos Respublikos valdymo struktūra, įvairiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Administracijos darbuotojų kursuose susipažino ne tik su administravimo, vadybos pagrindais bei kontoros darbo organizavimu, bet įgijo naujausių mokesčių politikos bei teisės žinių, išklausiusi itin įdomų ir naudingą psichologinio pasiruošimo darbui kursą, susipažino su naujausiomis kalbos kultūros, etiketo taisyklėmis.
Ta visa gyvenimiška patirtis ir savų jėgų įvertinimas Raimondai įkvėpė idėją įkurti personalinę įmonę bei VŠĮ “Mano miestas” - vertingas verslavimo įgūdžių realizavimo priemones.
Būdama Lietuvos žurnalistų sąjungos nare, Raimonda žino ir savo darbe vadovaujuosi informavimo sritį reglamentuojančiais įstatymais, ryšių su visuomene Europos Sąjungos šalyse patirtimi. Ji nuolat analizuoja žmogaus egzistencijos bei lyties problemas (padėtį visuomenėje, šeimoje, įvaizdį bei priemones to siekiant), domisi darbo rinkos ir socialinės apsaugos politikos derinimo galimybėmis. Ji kaip reta komunikabili, pastovi, nuolat besitobulinanti, aktyvi, iniciatyvi bei principinga...
Jos gyvenimo credo – draugystė. Negali jinai išduoti draugo net ir tada, kada yra prašoma tai padaryti. Niekuomet draugystės neiškeistų nei į pinigus, nei į daiktus. Kažkuomet turėjusi žydrą svajonę (neįgyvendinamą dėl brangumo) – gyventi ne vien knygų, bet ir paveikslų apsuptyje. Dabar jos namų kambarių sienos gausiai išpuoštos dovanotais paveikslais...
Prasilenkusi su juo Raimonda lengviau atsikvepia. Ta siaura sostinės gatvelė, kurioje jiedu susitiko, tarsi atkartojo gamyklinį liftą, kuriame atsukęs nugarą kitiems žmonėms, nesisveikindamas stovėdavo Raudonasis chmeras. Raimondai tenka pripažinti, kad ir ypatingai vengdama mentoriavimo, ji šį žmogų išmokiusi pasisveikinti...
Žurnalo MANO MIESTAS/MY CITY(Verslas.Kultūra.Pramogos) redaktorė, partijos TVARKA IR TEISINGUMAS Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininkė Raimonda Karosaitė iškelta savo partijos kandidate į Lietuvos respublikos Seimą Vilniaus Senamiesčio vienmandatėje apygardoje Nr.2.
Tikrai smagu buvo rasti. :)
AtsakytiPanaikinti