Raimonda Karosaitė. Baltas paukštis, skriejęs prieš vėtrą

Baltas paukštis, skriejęs prieš vėtrą

Taip pavadintame prisiminimo vakare 2011 m. lapkričio 5-ąją Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje įstabiai suskambo Antonio Vivaldi „Concerto Grosso“ dviems smuikams ir fortepijonui ištraukos, kurias atliko Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro muzikantai. Prie mokslininko, poeto, filosofo Mindaugo Tomonio – Tomo Kuršio portreto pleveno žvakelės. Taip „Lietos“ labdaros fondas pakvietė vilniečius drauge prisiminti poetą ir paminėti jo thttp://www.blogger.com/img/blank.gifragiško likimo metines.

Raimonda Karosaitė



Mindaugas Tomonis (slp. Tomas Kuršys) – poetas, filosofas - gimė 1940 m. rupjūčio 28 d. Vilniuje. Mirė 1974 m. lapkričio 5 d. ten pat.

Tėvas Stasys Tomonis (1915-1992), gimęs Petrograde, 1939 metais savo pavardę sulietuvinęs iš Tomaševičiaus, tuo metu, kai gimė Mindaugas, buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas. Vėliau, sovietų okupuotoje Lietuvoje, vienas Jūrų skautų korporacijos įkūrėjų, 1941-aisiais įsteigto Lietuvos aktyvistų fronto dalyvis darbo pagal specialybę negavo. Dirbo redaktoriumi, paskui tapo bibliografu ir šį darbą dirbo 40 metų.

Mindaugo mama Jonė Sutkevičiūtė-Tomonienė (1909-1975) gimė Čikagoje ir ten gyveno 18 metų. Jos tėvai buvo kilę iš smulkių Baisogalos apylinkės bajorų. Tėvas mirė anksti, kai mažajai Jonutei buvo ketveri metai. Grįžusi į Lietuvą, Mindaugo mama apsistojo Kaune, vertėsi privačiomis anglų kalbos pamokomis. 1939 metais ištekėjo už Stasio Tomonio. Bandė rašyti apsakymus, neblogai tapė.

Mindaugą Tomonį pakrikštijo kunigas Kristupas Čibiras Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Krikšto metu jis gavo du vardus – Mindaugas Kazimieras. Augo iš pradžių Vilniuje. Per 1944 metų mūšius Tomonių šeima buvo Kampų kaime prie Nevėžio (Kėdainių r.). Tų metų rudenį išsikėlė į Kauną, apsigyveno buvusiuose dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namuose (dabar – muziejus).

1946-ųjų rudenį Mindaugas pradėjo lankyti aštuonmetę Jono Jablonskio mokyklą Žaliakalnyje, 1950-aisiais perėjo į Komjaunimo vidurinę mokyklą (taip tuomet vadinosi Aušros gimnazija). Buvo gabus ir stropus mokinys, tik labai nekalbus ir nedrąsus. Anksti pradėjo rašyti eilėraščius, bendradarbiavo spaudoje, dažniausiai į Kauno tiesą rašė trumpas informacijas apie Respublikinės bibliotekos įvairius kultūrinius renginius (ten tuo metu dirbo jo tėvas), taip pat kritines žinutes apie mieste pastebėtas įvairias negeroves.

1957 metais įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti chemijos technologijos. 1962 metų pavasarį vedė Aldoną Vilčinskaitę. Baigęs institutą, išvyko į paskyrimo vietą Kuršėnuose – Daugėlių silikatinių plytų gamyklą. 1963-ųjų pradžioje gimė sūnus Rytis, o rudenį šeima atsikėlė į Vilnių, kur jau gyveno tėvai ir seserys. Pradėjęs dirbti Mokslų akademijos Chemijos instituto aspirantu, disertacijai pasirinko temą apie stiklo gamybą. 1964-ųjų pabaigoje Mindaugas su šeima apsigyveno Kaune, įsidarbino Statybos ir architektūros mokslo tyrimo institute, pakeitė disertacijos temą. 1965-ųjų pradžioje gimė antras sūnus Audrius. 1967-aisiais apgynė disertaciją, gavo technikos mokslų kandidato laipsnį. Nepamiršo ir poezijos, vienas kitas eilėraštis išspausdintas Kuršėnų laikraštyje, Šluotoje. 1968 metais Mindaugas su šeima grįžo į Vilnių. Iš pradžių įsidarbino Puslaidininkių fizikos institute, o paskui perėjo dirbti į Restauracines dirbtuves (vėliau – Paminklų konservavimo institutas).

Tuomet Mindaugas Tomonis tampa, pasak jo paties, poezijos fanatiku. Naktimis paties įsirengtame mažame tamsiame kambarėlyje, vadintame laboratorija, studijuoja Šventąjį Raštą, Leibnico, Kanto, Nyčės, Solovjovo, Maceinos, Vydūno, kitų žymių filosofų veikalus.

1970-1975 metai aktyviausi ir kūrybingiausi. Tomo Kuršio slapyvardžiu eilėraščių pasirodo Poezijos pavasaryje, Literatūroje ir mene. 1971-aisiais Mindaugas Tomonis tampa Jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Per šiuos „kuršiškus“ metus parengia du poezijos rinkinius – Pro snaigių užuolaidą ir Rašmenys ant smėlio, filosofinę apybraižą Žinia, kurią paskiria artėjančioms Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms. Eilėraščiuose stipriau suskamba pasipriešinimo totalitarinei sovietinės sistemos prievartai gaida. 1973 metais tokio pobūdžio Tomonio eilėraščių buvo išspausdinta Metmenyse (nr. 26). Ketina parengti Lietuvos filosofijos istoriją.

1974-ųjų pradžioje Paminklų konservavimo institutas jį siuntė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklę. Mindaugas atsisakė vykti, o pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jį atleido iš darbo, tačiau po kurio laiko vėl priėmė atgal. Tuometinis karinis komisariatas siuntė į karinius mokymus. Mindaugas atsisakė tarnauti sovietų armijoje. Okupacinio režimo praktika – nepaklusnusis pilietis prievarta paguldomas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę ir išlaikomas joje ketvertą mėnesių. Grįžęs iš ligoninės, toliau dirbo Paminklų konservavimo institute, rašė eilėraščius, taisė Žinią. 1974 metų gruodžio ir 1975 metų sausio mėnesiais įrašė du ilgus įrašus ateizmo muziejaus, įrengto Šv. Kazimiero bažnyčioje, lankytojų knygoje. Įrašuose drąsiai ir atvirai smerkė grubią ir melagingą sovietinę ateizmo propagandą, pranašavo besiartinantį ateistinio siautėjimo epochos galą. 1975-ųjų birželio 25 dieną išsiuntė laišką CK nariams ir SSKP XXV suvažiavimui, kartodamas tuos pačius reikalavimus: Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos, tikros sąžinės laisvės. Birželio 27 dieną antrą kartą prievarta išvežamas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę.

1975 metų birželio 29 dieną miršta motina. Mindaugas išleidžiamas iš ligoninės tik liepos pabaigoje su sąlyga, kad lankysis antidepresanto moditeno injekcijoms. Visų Šventųjų dieną su šeima aplanko motinos kapą. Grįžęs su seserimis tariasi, kaip gruodžio 1-ąją švęs tėvo šešiasdešimtmetį, o lapkričio 5-ąją išeina į darbą ir vakare į namus nebegrįžta.Jo kūną randa ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių. Ant to paties geležinkelio, kuriuo sovietai į Sibirą trėmė niekuo nenusikaltusius mūsų tautiečius, tarp jų ir Mindaugo senelius. Mindaugui buvo tik trisdešimt penkeri.

Vakarą vedęs skulptorius Gediminas Radzevičius (“Lietos” labdaros fondas) prisiminė, kad tose pačiose Rasose, prie K.M.Čiurlionio kapo, kovos už tiesą karžygys dažnai ieškodavo ramybės, semdavosi paguodos. Susirinkusiesiems parodytas antrasis apie M. Tomonį televizijoje (“Šventadienio mintys”) 1998 sukurtas dokumentinis filmas. Matėme poeto žūties vietoje pastatytą Gedimino Radzevičiaus, skulptoriaus – dievdirbio sukurtą kryžių. Pasinerta į M. Tomonio poeziją, kurią perteikė skaitovas Virgilijus Kubilius. Muzikavo pianistė Eglė Minčiūnaitė, smuikininkai Ingrida Skučiaitė-Giunter ir Borisas Traubas. Tragiškos žūties dienų prisiminimus atgaivino vakare dalyvavusi tuometė poeto Architektų gatvės kaimynė Nijolė Sadūnaitė, liudijusi, jog terorizuojama buvo ir nužudytojo kankinio šeima (mažamečiai sūnūs). Laidotuves prisiminė į Amžinybę padėjęs nulydėti poetą mons. Svarinskas. Na o paminėtojo bičiulis, signataras poetas Algirdas Patackas pagarsino, jog esame gyvenę šalyje, kurioje turėjome mažiausiai du gyvenimus. Tos antros, paralelinės Lietuvos prezidentu neabejotinai galima laikyti tik Tomą Kuršį (Mindaugą Tomonį). “Tikrovėje pasiilgstu tikrovės, o žmoguje žmogaus pasiilgstu”, “tik prieš valią negaliu būti nuolankiu tyliu” – šio prezidento sielos godos paliktos žodžio mene…
Vakare dalyvavo Mindaugo Tomonio sesuo Jūratė Tomonytė-Jakimavičienė.

“Laisvas laikraštis”, 2011-11-12-18, Nr. 37 (350),
Nuotr. autorius Alfredas Girdziušas

Laisvas laikraštis; Alekso (Krzywickio) Belano 65-mečio proga Apie grožį ir gėrį

Alekso (Krzywickio) Belano 65-mečio proga

Apie grožį ir gėrį

Grožis paprastai labiausiai asocijuojasi su menu. Muzika, teatras, dailė, šokis... Kas be jų gali apsieiti? Visais laikais įvairiose šalyse koncertų salės lūžę nuo ten susirinkusiųjų klausytis pačių įvairiausių žanrų muzikos kūrinių, atliekamų tiek virtuoziškiausiai įvaldytais instrumentais, tiek žmogaus balsu. Jaudina iš gyvenimo į teatrus perkeltos komedijos ir dramos. Pasiuntame šokti ne vien intymiuose susiėjimuose prie namų židinio ar platesniuose bendraminčių susibūrimuose, restoranuose ir klubuose, bet mokomės šokti profesionaliai (baletą, sportinius, liaudies šokius). Džiuginame išmokę ne tik vienas kito sielas, o pelnomės laurus tarpvalstybiniuose pasirodymuose, konkursuose ir varžybose. Aktoriai, profesionalūs šokėjai, muzikantai, dailininkai, dainininkai, režisieriai, teatralai ir kinematografininkai, kitų sričių bei liaudies menininkai jau seniai garsina ir mūsų mažąją Lietuvėlę.
Prieš dvi dešimtis metų mūsų šalį liūdnai išgarsino Sausio 13-oji, savo aukų krauju pradėjusi nelengvą Nepriklausomybės etapą pačių bei kitų regiono tautų laisvės troškimui įgyvendinti. Lenkiamės prieš žiaurią ir neteisingą auką už mūsų ir jūsų laisvę.
Kur kas anksčiau lietuvių dukros ir sūnūs mokėjo aukotis taikiau ir prasmingiau - menui. Jų kūryba žavėjosi ir žavisi pasaulis ne vieną amžių. Taip pat - sovietmečiu, kuomet po kiekvienu viešai ištartu žodžiu, potėpiu, judesiu, garsu privalėjo slėptis meistriška metafora ar nekalta, bet išraiškinga potekstė. Sovietai, pasirodo, mokė meno ir gerbė jo kūrėjus (ne visus).
Laisva Lietuva negerbia ir nevertina žmonių. Jokių : nei pensininkų, nei gimdyvių, nei jaunų šeimų, nei jaunimo. Nei biseksualų, nei tradicinės orientacijos, nei homoseksualių. Nei moksleivių, nei studentų, nei dirbančiųjų. Nepalaiko jų, nepadeda jiems. Šiemet va, tuoj po Naujųjų, valdžia prisiminė, kad galėtų jau sau prisidurti kad ir varganus, bet dar 300 000 litų, atėmusi juos iš pensijinio amžiaus sulaukusių meno kūrėjų, t.y., neskirdama jiems visiškai naujų valstybinių pensijų už nuopelnus (praėjusių metų vasarą LR Seimas pritarė A. Kubiliaus Vyriausybės pasiūlymui). Pirmojo laipsnio valstybinė pensija už nuopelnus (valstybingumui, ūkiui, kultūrai,mokslui, menui ir sportui) tesiekė 800 Lt, antrojo laipsnio – 400 Lt.
Kitaip tariant, visus dvidešimt Atkurtosios Nepriklausomybės metų Lietuvos valdžia vertina tik save. Kitokių vertybių neįžvelgia. Ypač – kultūros.
Prieš valdžią dar bandė Lietuvoje protestuoti: profsąjungiečiai, mokytojai, policininkai, užsienyje – ir menininkai. Va Prancūzijoje scenos technikai savo streiku sustabdė 2003 metų Avinjono festivalį vien dėl to, kad jiems grėsė dirbti viena valanda ilgiau nei pratę. Italijos choristai leido sau per premjerą Milano „La Scala“ teatro scenoje pasirodyti ne su personažų kostiumais, o su džinsais, sportbačiais, motociklininkų šalmais. Ir tai – dėl procentėlio, kurio grėsė netekti (o italų choristų algos tokios, kokios net žymiausiems lietuvių menininkams, turintiems darbus, ir nesisapnavo).
Tačiau mūsų tėvynėje apdovanotieji talentu - meno žmonės – neprotestuoja. Dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, kad jau jų per šį laisvės dvidešimtmetį tiesiog fiziškai sumažėjo (neištvėrė kasdienybės naštos ir teisinio genocido). Antra, kad tie, kurie dar gyvi, sunkiai beišsiverčia, ir pakankamai nusilpę. Trečioji priežastis – pagrindinė – kad tai – kultūros žmonės. Kantrūs, mandagūs, nuolaidūs. Reikalaujantys tik iš savęs. Ir pratę teikti kitiems tik grožį. O tai reiškia – vien gėrį...

Raimonda Karosaitė,
Partijos Tvarka ir teisingumas Senamiesčio skyriaus pirmininkė,
kandidatė į Vilniaus miesto tarybą (eilės Nr.16, partijos Nr.140):

„Liaudies giesmininką, liturginių giesmių atlikėją Aleksą (Krzywickį) Belaną pažįstu kaip itin sunkios, sudėtingos biografijos žmogų. Nepaprastai atkaklų, siekiant užsibrėžto tikslo, ištvermingesnį už daugelį mūsų.
Aleksas gimė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime Nr.3, augo Vilniaus 5-tuose vaikų namuose Užupyje, kur dainingą vaiką pastebėjo mūsų neregė lakštingalėlė Beatričė Grincevičiūtė. Jo tėvai – politiniai kaliniai, 1945 m. represuoti ir ištremti į Komijos ATSR Pečioros gulagus. Todėl jaunuoliui studijuoti dainavimą aukštojoje mokykloje sovietmečiu nebuvo įmanoma. VU jis įgijo ekonomisto profesiją. Visą gyvenimą dirbo fiziškai sunkų statybininko darbą (mūrijo ir pačius namus, ir tuose namuose - židinius).
Už antitarybinę veiklą 1960 m. jis pirmąkart areštuotas Kauno profsąjungos rūmuose. Po tardymų nuo KGB agentų slapstėsi net Šiaurės Kaukaze. Atsisakymas tapti komjaunuoliu tarnaujant sovietinėje armijoje (1968 m.), pasak dainininko, galutinai nulėmęs jam atimtą galimybę studijuoti menus bet kurioje TSRS aukštojoje mokykloje. O už dalyvavimą politinio pasipriešinimo akcijose 1971 m. (Lietuvos CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus viešnagės metu Maskvoje) tekę Aleksui tardymo tikslu „viešėti“ ir garsiojo Butyrkų kalėjimo KGB žinybos psichiatrinėje klinikoje Matroskaja tišina Nr.20.
2002 m. (po ilgų teismų metų) Aleksui Belanui suteiktas politinio kalinio statusas.
Aleksas – nuoširdus, užjaučiantis, principingas, atkaklus. Dėl tokių kokybiškų žmogiškų savybių aš rekomendavau jį tapti partijos Tvarka ir teisingumas Senamiesčio skyriaus nariu.
Kadangi šis sakralinių dainų atlikėjas, pasirinkęs menininko atsiskyrėlio gyvenimą, fanatiškai tobulino savojo dramatinio lyrinio tenoro galimybes, šiandien, sveikindama jį 65-mečio proga, galiu pasveikinti su (neįtikėtinu tūlo žmogaus gyvenime) įvykusiu stebuklu – jog jis savo balsu įveikė keturių su puse oktavų diapazoną!“

Mano gyvenimo credo
„ Savo balso diapazoną praplėsti nuo trijų oktavų iki keturių su puse man pavyko po 46 kūrybinio ieškojimo metų. Apskritai tai iki šiol dar pasaulyje negirdėtas rekordas, kuris priklausė (1959 m. pasirodžiusiai mūsų šalyje) Lotynų Amerikos dainininkei Ima Sumak. Prireikė fanatiško kasdienio darbo, neįtikėtino pasitikėjimo savimi. Pastovios meditacijos, gilaus religinio pasišventimo metų, atsisakant daugelio pasaulietinių malonumų. Apie tokias vokalo aukštumas svajojau visą savo gyvenimą. Dažnai ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis, rizikuodamas prarasti balsą, bet tikėjau savo vokaline ateitimi. Ir tikėjimas išsipildė – šiandien aš esu nugalėjęs sunkiausius sakralinės bei pasaulinės klasikos kūrinius (J.S. Bacho, A. Stradella‘os, j.Rydingo (Reading), C. Franko, A. Skarlačio (Scarlatti), U. Džiordano (Giordan), Chr. W. Gluck, G. Donizetti, G. Puccini, V. Bellini, J. Halevy, G.F. Handel, A. Caldara, Fr. Schubert, G.B. Pergolesi ir kitų).
Įvaldžius italų Bel Canto dainavimo techniką, man pavyko įrašyti kūrinius, kuriuos atlikau esant nulinei oro temperatūrai, ką taip pat galima laikyti nauju pasaulio rekordu, vertinant balso stiprumą bei jo virpesių amplitudę.
Mano ilgamečiai kūrybinio tobulumo ieškojimai, per kuriuos pasivijau ir aplenkiau rusų dainininką F.Šaliapiną ir italų grandus E.Karuzo, B. Džiljo, vyko Vilniaus Žvėryno parapijos Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje. Ten, nuolat tobulindamas jau esamas, ieškodamas naujų dainavimo formų, įsisavinau italų, prancūzų, rusų, anglų, žinoma, ir lietuvių dainavimo mokyklų ypatumus, atskleidžiau jų privalumus bei trūkumus. Siekiau sintetinti teorinius įgūdžius su praktiniais, kas ir padėjo pasiekti laukiamų rezultatų.
Mano credo – atlikti kūrinius griežtai pagal kompozitoriaus sukurtas gaidas, nearanžuotas, nesivaikant įspūdingesnio garso, nepataikaujant publikai.
Puikiai prisimenu pokario laikus, kuomet dainininkas asocijuodavosi visų pirma su asmenybe, pašventusia visą savo gyvenimą muzikai, dainai. Man taip pat pasisekė – planuoju 2012 m. baigti įrašyti pasaulinį repertuarą, skirtą tenoro balsui (įskaitant kastratams parašytus italų kompozitorių kūrinius).
2007 m., akomponuojant vargonininkei Virginijai Survilaitei, įgiedojau keturias sakralines giesmes (L. Cherubini “Ave Marija”, G. Caccini “Ave Marija”, J. Arcadelt “Ave Marija”, Fr. K. Gruber “Tyli naktis”), dažnai atliekamas sopranų (moteriškam balsui). Na tai vėl neeilinis muzikinio pasaulio įvykis, kadangi iki šiol per eilę šimtmečių nuo jų sukūrimo net patiems žymiausiems pasaulio tenorams (vyriškam balsui) nėra pavykę sugiedoti pirmų dviejų autorių giesmių „Ave Marija“. Man taip pat atrodo tarsi įvyko stebuklas, kuomet savo balsu nugalėjau tokio sudėtingumo sakralines giesmes.
Tas giesmes dedikavau Jo Didžiai gerbiamam Šventenybei Šventajam Tėvui Romos Popiežiui Jonui Pauliui II, šviesiausiajam jo atminimui įamžinti už parodytą tėvišką globą bei savalaikį supratimą man, paprastam katalikui iš Lietuvos, žinomos Marijos žemės. Kūriniai išleisti kompaktinėje plokštelėje „SANCTA MARIA“.
Amerikoje, taip pat ir Lietuvoje, šoumenai naudoja akustinę superaukšto dažnio ir jautrumo garso įrašų aparatūrą, reikalaujančią atlikėjui scenoje panaudoti vos penkis procentus balso stygų apkrovos. Miniai sudaroma iliuzija, jog dainininkas įvaldęs vokalo techniką tiek, kad gali lakstyti ir šokinėti dainuodamas. Tačiau juk tai tikra klausytojo apgavystė, toks atlikėjas neturi nieko bendra su tikruoju dainavimo menu. Deja, tokių „žvaigždūnų“ muzikiniame pasaulyje priskaičiuotum net apie keturiasdešimt tūkstančių! O iš tikrųjų pasaulyje tėra tik kelios dešimtys atlikėjų, tobulai įvaldžiusių dainavimo techniką.
Prancūzų vokalinio dainavimo mokykloje mano dėmesį patraukė nuostabi vokalinių kūrinių atlikimo maniera, dangiškajam grožiui priskirtina muzika, atlikimo subtilumas, kartu religiniai tekstai, reikalaujantys ne vien techninio vokalo paruošimo, bet ir gilaus dvasinio pasiruošimo (E.H. Mihul, J. Bizet, J. Massenet, j.B. Lulli, Philippe Quinault, Chr. W. Gluck kūryba). Šiandien lygiai 80-metis nuo tos dienos, kuomet pasaulio muzikinės visuomenės klausą ir širdis džiugino legendiniai prancūzų operos grandai Ramo Žan Filip, Žorž Till, Philippe Quinault, Miguel Villabella. Su jų išėjimu iš žemiškojo gyvenimo, regis, į užmarštį pasinėrė jų nuostabiai gražūs balsai ir atlikimo subtilybės.
Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad išlavinęs savo balso diapazoną iki keturių su puse oktavų, su Aukščiausiojo padėjimu sugebėjau išdainuoti rečiausiai atliekamus šiais laikais, ir tik moterų balsais, kūrinius. Su mano balsu 2006- aisiais Lietuvoje tarsi atgijo minėtų prancūzų kompozitorių sukurta muzika ir dainininkų balsai. Nepaprasta palaima man kaip žmogui, yra ir ta, kad šio įvykio svarbą, kaip jau minėjau anksčiau, suprato ir vertino Jo Didžiai Gerbiamas Šventenybė Šventasis Tėvas Romos Popiežius Jonas Paulius II, lankęsis Lietuvoje ir savo Apaštališkosios kelionės metu. Jis mano, sakralinės muzikos atlikėjo, siekius palaikė kasmet suteikdamas tėviškąjį ir dangiškąjį palaiminimus, kol buvo gyvas. Jis taip pat suteikė net aštuonis Apaštališkuosius Palaiminimus už sakralinę, o taip pat ir pasaulietiškąją kūrybą (prieš tapdamas Šventuoju Tėvu Jonas Paulius II juk buvo atsidavęs menui).
Naujametinius Apaštališkuosius palaiminimus esu gavęs ir iš Jo Didžiai Gerbiamo Šventenybės Švento Tėvo Romos Popiežiaus Benedikto XVI bei viso pasaulio galingųjų kartu su LR Prezidentu Valdu Adamkumi ir Alma Adamkiene.
Po 2006 m. , tarpininkaujant Lietuvos kultūros ministerijai, Kultūros rėmimo fondui, pasaulį išvydo dvi mano kompaktinės plokštelės (“Rekviyem”, “Sancta Maria”). 2008, 2009, 2010 m. įrašiau naują pasaulinės sakralinės ir pasaulietinės klasikos hitų repertuarą, dėl kurių tolesnio finansavimo deruosi su įvairiausiomis suinteresuotomis institucijomis.“
(Aleksas (Krzywickis) Belanas)

Tokie tad tolimesni planai žmogaus, paaukojusiam prasmingiausią auką –Auką Menui, nepaisant pačių sudėtingiausių gyvenimiškųjų peripetijų, sunkumų, nepriteklių ir negailestingos kovos už būtį. Los Anžele, ne gimtosios šalelės sostinėje įsikūrusi tarptautinė korporacija „JOMEE“ finansavo A. Belano kompaktinę plokštelę „Laudate Dominum“ (su perėmimu autorinių bei platinimo teisių JAV). Tuo būdu, kuklaus sakralinės muzikos didžio atlikėjo, gyvenančio Žirmūnuose, ir priklausančio partijai Tvarka ir teisingumas, kūrybą žino ir dalis Europos, Rusijos, Tolimieji Rytai ir Amerika. 2008 m. Aleksas kreipėsi ir į Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros departamento, Kultūros ir meno skyrių dėl paramos jo kompaktinei plokštelei „Sancta Casimire“. Žinoma, tuščiai. Tuometinis LR kultūros ministras Jonas Jučas (liberalcentristas) taip pat „nesuprato“ projekto reikšmės. Tuometinė (socialdemokratų) Vyriausybė atmetė prašymą dukart...
Ech! O ko čia tikėtis?! Juk čia – Marijos žemė, kurioje jau dvidešimt metų vykdoma kultūros ir meno žmogaus (ir ne vien) teisinė genocido politika.

„Laisvas laikraštis“, 2011-01-29-02-04, Nr.4

Nuotr. Alfredo Girdziušo

Laisvas laikraštis; Kodėl kandidatuojame arba Kas mes patys ir ką išsirenkame

Kodėl kandidatuojame
arba
Kas mes patys ir ką išsirenkame

Vienoje televizijos laidoje, į kurią suėjo buvę kandidatai į LR Seimo narius, savivaldybių tarybas, dabartiniai seimūnai bei miestų tarybų nariai, garsiai mintimis su visuomene pasidalino vienas, suklasifikavęs į tris grupes visus, kurie yra jau bandę kandidatuoti arba dabar pateikę savo kandidatūras savivaldon. Pasak tūlojo, pirmieji, kurie tikisi prasprūsti į miestų valdžią jau netrukus, 2011 vasario 27 d., tokiu būdu sieks asmeninės naudos. Antrieji veržiasi net nežinodami, ką apskritai jie galėtų nuveikti, jei ten pakliūtų. Ir trečioji grupė (pati mažiausia) – naivūs idealistai (suprask, ne visai protingi), kurie yra įsitikinę, kad jie tikrai gali padėti kitiems.

Raimonda Karosaitė,
partijos „Tvarka ir teisingumas“ Senamiesčio skyriaus pirmininkė,
kandidatė į Vilniaus m. tarybą (eilės Nr.16, partijos Nr.140)

Manau, kad daugelis su manimi sutiktų, jei tipišku pirmosios kvalifikacinės kandidatuojančiųjų grupės atstovu pasiūlyčiau laikyti buvusį Vilniaus merą, geriausiai pažįstamą Abonento vardu. Kažkada nuvylusį pirmosios savo partijos bendražygius.Ne per seniausiai atsisakiusį savo suburtos – antrosios partijos – narystės. Subūrusį, atseit, nepriklausomą visuomeninę organizaciją „Taip“. O dabar – vadinamosios nepriklausomos Vilniaus koalicijos rinkiminiame sąraše vadovą ir dalyvį. Kuris tiek nori sugrįžti į taip sunkiai kažkada užkariautą mero postą (linkint paleisti kažką net žemyn upe), jog nekantraudamas rėkia skrajutėmis, girdi, su manimi tai – „Taip Vilniaus atgimimui!“
O tas „atgimimas“ vyks, tik pamanykite, todėl, kad ši vadinamoji nepriklausomųjų kandidatų koalicija sugebės:
1. Brangias rusiškas dujas pakeisti lietuvišku biokuru, kurio naudojimo apimtis nuo 11 procentų kažkaip stebuklingai padidės iki 70-ties;
2. O šildys ir karštą vandenį mums ruoš saulės energija;
3. O šilumos trasas modernizuos, sumažindami energijos nuostolius net iki skandinaviško standarto!
Koks naivuolis turėtų būti rinkėjas, patikintis savo balsą už tokį apsukruolį „nepriklausomą“ geradarį! ( O dar kiek utopinių pažadų jis papylęs internetinėje erdvėje: ir vidutinė alga sostinėje tuoj, jo dėka, pasieks pusseptinto tūkstančio, ir minimalus atlygis bus fiksuotas, t.y., nemažės, ir prirašys visus pageidaujančiuosius viename Vilniaus bute, ir t.t., ir t.t.).
Antrosios rūšies kandidatuojančiųjų akivaizdus pavyzdys būtų dabartinio Lietuvos Seimo vienos frakcijos narys, ketindamas išsiaiškinti per Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, ar jo atstovaujamosios frakcijos reglamentas atitinka Seimo statutą ir parlamentines partijas reglamentuojančio įstatymo nuostatas. Mat, pasak parlamentaro, Seimo frakcijų reglamentuose įtvirtintose nuostatose partijos nariai prievartine tvarka įpareigojami balsuoti taip, kaip nusprendė Seimo frakcija, nors tai prieštarautų Seimo nario įsitikinimams. Girdi, jo atstovaujamosios partijos vadovai pernai net du kartus jį apskundė savo partijos Etikos ir procedūrų komisijai (dėl netinkamo balsavimo ir nepaklusimo partijos frakcijos sprendimui). Turtuoliui seimūnui už tai jo partijos prezidiumas pareiškęs papeikimą. O tai jau pažeidžią ir šalies Konstituciją ir Seimo statutą...
Ar sukelia ši nuoskauda kuriam nors minėto kovotojo „už teisėtumą“ rinkėjui jam užuojautą?
Vargu. Nes rinkėjas patikėjo savo balsą už šią kandidatūrą, nes ji buvo jam priimtinos partijos sąraše. Partijos, kurios programinės nuostatos taip pat buvo arčiausiai širdies. Na o minėtas kandidatas, tapęs seimūnu, tikina, kad tos nuostatos ėmę prieštarauti jo įsitikinimams.
Tai kaip čia išeina?
Prieš rinkimus, girdi, jis visas atitinka ir partijos, ir rinkėjų lūkesčius, dėk, kaip sakoma, prie širdies, ir tik rink. O patapus Seimo nariu, kažkaip kardinaliai pasikeičia tie „įsitikinimai“, dar ir frakcijos kolegos drįsta juos skųsti. Kaip toks „besilaisvinantis“ politikas gali pasitarnauti mums, rinkėjams, taip pat kyla abejonių.
Na, o tolesnis „lietuviškas kazusas“ būtų tas, kad koks nors teismas (gal net Konstitucinis) išaiškintų, kad tikrai partijos bendražygiai labai „nuskriaudė“ tą, jau beveik etatinį, seimūną.
Nebūk, rinkėjau, avele, pareikalauk tad kada nors, netekęs kantrybės, kad galų gale tavojoj šalelėj taip būtų patobulinta Konstitucija, kad jos pagalba nedelsiant ir nedviprasmiškai būtų galima partijoms, atstovaujančioms dalį tautos, atšaukti mūsų išrinktuosius iš patogaus Seimo už taip staiga pasikeitusius įsitikinimus.
Galų gale, kad turėtum teisę pats atšaukti savo išrinktą Seimą. Tuomet, kai pažeidęs pagrindinį šalies įstatymą (darbo metu poilsiavęs užsieniuose), vienas seimūnas, to paties Seimo sprendimu, pašalinamas, o kitas (tas, kuris balsavęs už tą poilsiautoją jo palikta kortele) – paliekamas...
Nebūk naivus, gerbiamas rinkėjau, nepatikėk ir tais, kurių deleguotas sostinę atstovavęs meras dar taip neseniai ciniškai demonstravo visai šaliai trumpikes ir nuogą pilvą su necenzūriniu užrasu ant jo (tuo tarpu šilumos tiekimas į mūsų butus patikėtas monopolininkui). Kurių – ir dabartinis meras, valdysiantis iki ateinančių rinkimų, kviečia kurti ateities Vilnių kartu. Atseit bus ten gera gyventi (tik kažkodėl 2015-aisiais) kiekvienam, nes nebus spūsčių, patogiai ir greitai gatvėmis važinės išsilavinę ir dori vilniečiai, propoguojantys sveiką ir sportišką gyvenimo būdą. Vaikai bus saugūs, šeimos – aprūpintos, orios senatvės, jautrios kiekvienam. Komunalinės paslaugos taps kokybiškomis, o už jas gausime mažas sąskaitas. Savivalda dirbs žmonėms, net sąžiningai (be kyšių ir korupcijos). Miestas taps ekologišku (rūšiuosis atliekos, o energija bus švari). Vilnių lydės sėkmė, bus gera dirbti, kurti ir ilsėtis. Ir dar mūsų bendruomenė sustiprės, taps tikra piliečių savivalda. Vaje, vaje...Tikras rojus laukia? Tačiau, kodėl tai tik dar bus, o nėra dabar? Juk merai – jų...
Na ir trečioji kvalifikacinė grupė. Naivuoliai (pasak prelegento, tad lyg ir ne visai išmintingi), tikintys, jog, būdami išrinkti į valdžią, tikrai padės savo gimtos šalies ar miesto gyventojui. Esantys įsitikinę, kad moralumas yra aukščiausia vertybė. Jie nežada, tačiau yra ištikimi ir patikimi, mylintys kitus ne mažiau nei save, turintys empatijos, teisingumo jausmą.
Manau, jei padaugės nors vienu sąžiningu, pareigingu ir principingu miesto tarybos nariu, patikėkit, tendencijos pasikeis.
Teigiama, kad tokių mažuma. Taip. Juk tokios proporcijos esame ir mes, visuomenė. Bet pabūkime pilietiški, pabandykime išsirinkti bent trečdalį tokių į savivaldybių tarybas. Po truputį. Ir jei kada nors pasiektume, kad anokių išrinktųjų būtų mažuma, o pastarųjų – na trys trečdaliai – pamatytume realiai, kaip mūsų gyvenimas keičiasi.

„Laisvas laikraštis“, 2011-02-12-18, Nr.6

Nuotr. Autorius Alfredas Girdziušas

Kultūra – mūsų tapatybė

Politika ir žurnalistika it dvi pasimetusios seserys

arba

Kultūra – mūsų tapatybė


Dosjė:

Gimimo metai: 1958.03.26;
Vieta: Kudirkos Naumiestis, Šakių raj.;
Baigusi: VU;
Specialybė: žurnalistika;
Šeimyninė padėtis: išsituokusi;
Vaikai: Aistė, Aidas, Almantas.


Žurnalistė, puoselėjanti grožį, gėrį bei kultūrą savo specialybę lygina su politika ir net neabejoja, jog šios dvi sritys eina greta viena kitos. Raimonda Karosaitė įsitikinusi, jog būtent švarios sielos menininkas gali įnešti gaivų oro gūsį į politiką.


1. Jūsų svajonė buvo tapti žurnaliste (ji ir išsipildė), rašyti apie kultūrą, grožį gėrį... Kada svajonės ir tikslai pasikeitė?

Kiekvienas vaikystėje svajojame apie būsimą profesiją. Itin džiugu, jei pavyksta tą svajonę įgyvendinti. Tebūdama ketvirtokė aiškiai žinojau, kuo būsiu. Tuomet jau labai mėgau rašyti, mylėjau principingus, itin reiklius sau ir kitiems savo krašto žmones, gerbiau jų patriotizmą. Prisiliesti prie tautos kultūros, pastebėti, perteikti kitiems dvasinį grožį ir gėrį, kuriuo apdovanotas esame kiekvienas, džiaugtis su visais...
Manau, kad teisėtai per trisdešimt metų jaučiausi pačiu laimingiausiu žmogumi, nes ne tik įgijau Vilniaus universitete žurnalisto kvalifikaciją, bet visą laiką ir dirbau mylimą darbą. Vaikystės svajonei išsipildžius, gyvenimo tikslas liko nepasikeitęs – visuomet norėjau ir stengiausi tarnauti žmogui.
Politika labai panėši į žurnalistiką.


2. Kuriuo metu pasukote politikos link? Kodėl įvyko toks kardinalus posūkis Jūsų gyvenime?

Pilietiška buvau visuomet, tačiau laikiau save apolitiška. Gal todėl, kad labai jau skeptiška buvau anuomet vienos, mums sovietmečio primestos partijos atžvilgiu. Po Sąjūdžio pakilimo, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tąnakt, kuomet rinkome jauną lakūną mūsų jaunutės valstybės prezidentu, man dingtelėjo, jog galėčiau jam padėti tuo atveju, jei tąkart jam nebūtų pavykę įgyvendinti jo didžiosios svajonės. Lakūną tauta pasirinko. Pagelbėti prisiėjo vėliau. Tuomet, kai teisėtai tautos išrinktą Prezidentą, kaip neįtinkantį tuometei valdžios grietinėlei, siekta žūtbūt nušalinti nuo posto. Į partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) gretas tuo metu atėjo nemažai žmonių, norinčių padėti šalies prezidentui. Žmonės suprato, kad esant tokiai šalies valdžiai, bet kada kiekvienas mūsų, neįtikęs taip vadinamam valstybininkų klanui, gali būti sutryptas ir sužlugdytas. Nenorėjome to leisti. Nuo to laiko, jau aštuoneri metai, ir aš priklausau šiai partijai. Vilniaus Senamiesčio skyriaus nariai jau trejetą kartų išrinko mane skyriaus pirmininke.

3. Manote, jog meninės sielos žmogus gali išgyventi politinėse peripetijose?


Meniška siela, manyčiau, pati kūrybingiausia ir ištvermingiausia. Kūryba – amžinasis mūsų gyvenimo variklis. Tokios sielos žmonės sugeba ne tik išgyventi, bet ir padeda gyventi kitiems, keldami jų gyvenimo kokybę. Politikos peripetijose, kaip išsireiškėte, meninė siela savo švara ir pakylėtumu galėtų būti it gaivaus oro gurkšnis...



3. Jūs jau dirbote Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno departamento Kultūros ir meno skyriaus Menų valdybos poskyryje. Kiek laiko? Kokias problemas pastebėjote ir galėtumėte išskirti?

2008 m. valstybės tarnybą pradėjau eiti išlaikiusi konkursą kaip karjeros valstybės tarnautoja – Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyriaus vyriausioji specialistė (vedėjo padėjėja), kurios bendroji veiklos sritis – dokumentų valdymas. Vėliau buvau pervesta į Menų vadybos poskyrį ir vykdžiau užduotis specialioje veiklos sferoje – menų vadyboje. Teko darbuotis man visuomet itin rūpėjusioje sferoje: organizuoti Vilniaus miesto savivaldybės kultūros tarybos veiklą, teikiant informaciją visuomeninei kultūros komisijai, kuruoti viešųjų įstaigų „Sakralus menas“ ir „Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas“ veiklą, inicijuoti, koordinuoti, įgyvendinti cechų ir gildijų tradicijų atkūrimo programas, telkti bendruomenę savarankiškam kultūrinės veiklos būrimuisi, koordinuoti Vilniuje veikiančių etninių kraštiečių bendrijų kultūrinę veiklą bei bendruomenės narių sukauptų kolekcijų pristatymą, teikiant kultūrinę informaciją Viešųjų ryšių tarnybai.
Per vienerius metus man pavyko parengti informacinę apžvalgą „Vilniaus miesto savivaldybės kultūrinė veikla – vienas vizijos „VILNIUS – LIETUVOS SOSTINĖ, MODERNIAUSIAS VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS MIESTAS, TARPTAUTINIS POLITIKOS, VERSLO, MOKSLO IR KULTŪROS CENTRAS“, dėmuo“, kuria Savivaldybės kultūros taryba žadėjo remtis, formuodama sostinės kultūros politikos metmenis. Taip pat – suburti Vilniuje veikiančias etninių kraštiečių organizacijas, kurios jau pradėjo įgyvendinti naują tradiciją – rengti Vilniuje lietuviškų regionų dienas. Pažymėtina, kad šie darbai atlikti apskritai pirmą kartą. O aš pati, sau netikėtai, turėdama zanavykietiškas šaknis (mano mama kilusi iš panemunės Pavilkijo, o tėvas - anykštėnas), tapau Rokiškio etninių kraštiečių, gyvenančių ir veikiančių Vilniuje, bendrijos nare ir iki šiol mielai dalyvauju Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ veikloje.
Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno departamente problemos tokios pačios, kaip ir visoje savivaldoje, jų apstu. Tačiau labiausiai mane visuomet stebino ir neramino viena, kardinali problema. T.y., tai, kad po Atgautosios Nepriklausomybės metai iš metų vis mažėjo Lietuvoje dėmesio ir globos kultūrai. Juk be kultūros nėra ir tautos. Kultūra (kalba, papročiai, tikėjimas) – mūsų tapatybė. Esu įsitikinusi, jei mūsų šalyje (ne tik savivaldoje) kultūros sritis būtų prioritetinė, nemenkėtų taip kardinaliai visų mūsų gyvenimo sričių kultūra. Neskirtume tiek dėmesio materialumui...


4. Kaip manote, ar būtinas politiko stažas, jog galėtumėte vadovauti miestui?


Ir gyvenimiška, ir darbinė, ir politinė patirtis visuomet praverčia. Norint vadovauti miestui, reikia būti ir ūkišku, turėti vadybininko gyslelę, prireikus būti lanksčiu ir diplomatišku. Būtinai – mylėti žmones, sugebėti jiems tarnauti, įsigilinant į pragmatinius jų poreikius. Svarbiausia – būti teisingu ir principingu. Žinoma, turėti idėjų. Didėjantis politinis stažas (kuomet ši sfera žinoma, joje tvirtai jautiesi) – taip pat vienas privalumų.Vadovauti miestui – neeilinis menas.


5. Jūsų manymu, ką pirmiausiai reiktų keisti savivaldoje?

Jei apskritai valstybės tarnyboje neliktų vienų nuo kitų priklausomybės , t.y., nereiktų pataikauti ir įtikti viršininkui, nes nuo to priklauso tavo gerbūvis. Ir atvirkščiai, nebūtų dangstomi ir vykdomi tų viršininkų dažnai ir nusikalstami pavedimai. Jei ranka, pasak lietuvių liaudies, neplautų rankos. Egzistuotų asmeninė, o ne kolektyvinė atsakomybė, kuri reiškia, kad apskritai atsakomybės nėra. Tuomet ir atmosfera ten būtų palankesnė žmogui, ir jo problemos būtų daug operatyviau sprendžiamos. Dabar neretai valdininkai tedirba savo (užslėptiems) interesams, pelnosi naudodamiesi tarnybine padėtimi, valstybės tarnybos įstatymo nuostatos – tik formalios, nevykdomos. Negirdėjau, kad už tokią „tarnybą“ būtų baudžiama. Manyčiau, kad pradžioje pakaktų įvesti griežtesnę kontrolę ir atskaitomybę prieš įstatymą.



6. Kaip manote, kuriame savivaldybės skyriuje galėtumėte būti naudingiausia ir kuri veikla Jums būtų artimiausia?

Kaip minėjau, esu giliai įsitikinusi, kad svarbiausia žmogui turėtų būti kultūros sritis. Ji neša didžiulį gėrio potencialą visiems. Kuo aukštesnės kultūros šalis, tuo maloniau ir patogiau joje gyventi. Kultūros sritis – man artimiausia, taip pat įdomi ir svarbi savivaldoje – viešųjų ryšių problematika. Visuomet domėjausi švietimo, mokslo, socialinėmis žmogaus gyvenimo sferomis. Prasminga – bendruomeninė (seniūnijų) veikla. Manau, jog kuruodama ar administruodama minėtas sferas, jausčiausi pilnavertiškai ir būčiau naudingiausia.


7. Šiuo metu Lietuvą sąlyginai valdo moterys, kaip manote, Vilniaus miesto mero postas tiktų politikei moteriai?

Žinot, pasaulį visuomet valdo moterys. Tik vyrams dažnai atrodo, jog jie valdo. Manyčiau, jei Vilniaus miesto mero postas atitektų moteriai, Lietuvos sostinė tik laimėtų. Nes jau pati gamta taip surėdė, kad moterys mažiau linkusios nepagrįstai rizikuoti, stropesnės, pareigingesnės, diplomatiškesnės, kūrybiškesnės, kultūringesnės. Pasak kolegos žurnalisto (ir mokytojo, sovietmečiu redagavusio garsųjį laikraštį „Gimtasis kraštas“) A. Čekuolio, vyras suvokia valdžią kaip grobį, kurį reikia išsikovoti. Moteris valdžią suvokia kaip šeimą, kuria reikia pasirūpinti. O tai – esminga vertybė. Tad jei dar merė būtų principinga, ištverminga, kantri, profesionali vadovė! Manau, kad būtų daug mažiau chaoso negu dabar, daugiau taip mums reikalingų - tvarkos ir teisingumo.

8. Jei rinkimai būtų laimėti, koks būtų kitas Jūsų veiksmas?

Kas beliktų po laimėtų rinkimų? Tik kibti į darbą.


9. Kokį norėtumėte matyti sostinės vadovą ir ko tikitės iš naujojo?

Geisčiau, kad sostinės vadovas būtų sąžiningas ir doras, mylintis Vilnių ir vilniečius, žinantis jų problemas, nekorumpuotas, norintis ir mokantis tarnauti kitiems. Nesvarbu, kokios profesijos (būtų džiugu, kad į Vilniaus miesto tarybą išrinktume kuo įvairiausių sričių atstovus). Labai džiaugčiausi, jei tai būtų kultūros žmogus. Mat toksai tikrai sugebėtų suprasti kiekvieną vilnietį (ir kitatautį, ir paprastą žmogų, ir verslininką, techninės inteligentijos atstovą, jaunuolį ar pensininką). Technokratas dažniausiai supranta tik technokratą, gali atstovauti vien siauros grupės interesus. Kultūra neretai jam kaip pamotė. Kuria rūpintis iš viso nereikia, o iščiulpti būtina.
To ir tikiuosi.

„Laisvas laikraštis“, 2011-02-19

Nuotr. Autorius Alfredas Girdziušas