Kas yra Europa?

“ Kas yra Europa?”

Nuotrauka Vytauto Milišausko

Esu Europos kultūros ir politikos magistro studijų studentė .Studijuoju Europos kultūrą ir politiką Danijos Aarhuso universitete. Dalyvavau universiteto organizuojamame tyrime apie mažumų atstovavimą Europos Parlamente, rinkdama informaciją apie moterų dalyvavimą politikoje. Europos Parlamente moterys, deja, sudaro mažumą, nors visuomenėje lyčių santykis kitoks. Liūdniausiai jį atspindi Rytų Europos šalių statistika, kurią atitinka ir Lietuva. O paprastai šalies situacija atsispindi ir santykyje tarp šalies atstovų Europos Parlamente.
Konferencijai surinktos tyrimų ataskaitos bus paskelbtos atskiru Europos Parlamento, pasirašiusio sutartį su mano universitetu dėl bendradarbiavimo, finansuojamu leidiniu. Šis paviešinimas, manau, bus paskata universitetams pamąstyti apie galimybes įsteigti Europos Studijų dalinį Lietuvoje, kokie jau kelerius metus veikia visuose didžiuosiuose Europos miestuose. Kadangi tyrimas yra visų pirma kultūrinis ir antropologinis, todėl svarbiausia prelegento nuomonė ir patirtis, o ne specifinės žinios.
Informacija apie kultūrinius ir socialinius veiksnius, įtakojančius moterų dalyvavimą politikoje, kurią naudojau rengdamasi minėto tyrimo ataskaitai ir kalbai Aarhuso mieste gegužę rengiamoje konferencijoje “Kas yra Europa?”, pakviečiau pasidalinti partijos Tvarka ir teisingumas kandidatę į Europos Parlamentą, šios partijos Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininkę RAIMONDĄ KAROSAITĘ.

Aistė Pileckytė

Trumpai apibūdinkite savo šeimyninę padėtį, jei turite vaikų – kiek ir kokio amžiaus.
Trumpai apibūdinkite savo patirtį politikoje – kada pradėjote aktyviai dalyvauti, išskirkite pozicijas ar su politika susijusią veiklą, kuri JUMS yra svarbiausia.

Esu įdomios šeimyninės padėties ir patirties, t.y., gana daug išbandžiusi, todėl ir nemažai supratusi. Ištekėjau 19 metų, 20 metų gyvenau santuokoje ( penketą metų – kaip pasakoje, dešimtmetį – gerai, likusį laikotarpį – kaip visi, o paskutinį penkmetį – pragaro). Žinau kaip turėtų atrodyti laimingas santuokinis gyvenimas, jį palaikau, manau, kad toks variantas – pats prasmingiausias. Ištekėjusi iš meilės, iš jos susilaukiau 3 vaikų, kurie jau užaugo. Duktė sukūrusi savo šeimą (28 metai), vienas sūnus (24 metų), deja, gyvena užsienyje (Italijoje). Jauniausiasis (19-metis – su manimi), šiemet baigia Užupio gimnaziją.
Susidūriau ir išgyvenau pačias įvairiausias šeimynines ir su tuo susijusias valstybines problemas.
Niekada nebuvau abejinga tam, kas dedasi šalyje, visuomet buvau patriotė, visuomet pareigą išreikšdavau dalyvaudama rinkimuose, nors kažkodėl maniau, kad esu apolitiška. Matyt todėl, kad beprasmišku ir net gėdingu laikiau vienos partijos veiklą ir veiką sovietmečiu, kuomet studijavau ir dirbau, įgijusi pačią nuostabiausią pasaulyje profesiją – žurnalisto.
Politikoje pati sau netikėtai atsiradau tuomet, kuomet galų gale Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva išsirinko man netikėtai, mano supratimu, tinkamą prezidentą: darbingo amžiaus, neturintį sovietinės konjunktūros šleifo, neeilinės profesijos atstovą (lakūną), sukūrusį gražią šeimą. Apsidžiaugusi, kad jis vos per plauką laimėjęs rinkimus, nusiraminusi, kad mano pagalbos neprireiks, staiga patyriau, kad teisėtai išrinktasis brutaliai bandomas išversti iš posto. Nutariau tiesiog fiziškai pagelbėti – 2003 –aisiais pasisiūliau į jo įkurtą liberalų – demokratų partiją ( už liberalios krypties atstovus nuo pat atkurtosios Nepriklausomybės atiduodavau balsą). Liberale-demokrate būdama gerai jaučiuosi iki šiol. Antrą kadenciją esu išrinkta savo partijos, kuri dabar vadinasi TVARKA IR TEISINGUMAS Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininke.


Paskutinių metų tyrimų duomenimis, Lietuvoje moterys sudaro 20% visų politinėje veikloje ir valstybės valdyme dalyvaujančių žmonių.
Ar tokia situacija yra patenkinama? Jei ne, kokie pokyčiai būtų naudingi? Kodėl?
Ar galima pastebėti, jog situacija keičiasi? Kaip?
Ar moterys ir vyrai politikai renkasi skirtingas politikos ir valstybės valdymo sritis? Ar pabrėžia skirtingas problemas?

Tendencija ta, kad po truputį vis daugėja moterų, pasirenkančių politinę veiklą, valstybės valdymą. Manyčiau, kad tai ir dėsninga, ir teigiama. Visur kur reikalinga pusiausvyra. Manyčiau, kad būtų idealiausia, jei politikoje dalyvautų po lygiai vyrų ir moterų ( po 50 proc.). Tikiu, kad kada nors taip atsitiks Lietuvoje. Moterys pareigingesnės, atsakingesnės, taktiškesnės, mažiau neatsakingai rizikuojančios, todėl atsvertų vyrų savybes, prilaikytų juos nuo neapgalvotų, drastiškų poelgių. Pagausėjus moterų politikoje, sumažėtų taip įprastų vyrams korupcijos apraiškų. Tuo daugiau dėmesio būtų skiriama socialiniams, sveikatos klausimams, kultūros, švietimo sferoms, kuriomis vyrai mažiausiai domisi ir kurios yra jau katastrofiškai apleistos per paskutiniuosius 20 metų. Būtų tinkamiausiai atstovaujami pačių moterų interesai, tai būtina, esant skirtingiems moterų ir vyrų poreikiams bei prioritetams. Atsirastų daugiau lygybės. Gyventume pagal bendražmogiškas taisykles, ne vien sukurtąsias vyrų, tad ir palankesnes jiems. Todėl visi žmonės – ir moterys, ir vyrai – galėtume jaustis vienodai patogiai. Verta už tai pakovoti.

Ar tradicinis vyro ir moters vaidmenų pasidalijimas turi įtakos politinėje sferoje?
Ar Lietuvos visuomenė yra pribrendusi pripažinti stiprią moterį kaip lyderę, ar atvirkščiai – karjeros politikoje siekianti moteris matoma kaip išsišokėlė? Ar būnant sėkminga politike teko panašių komentarų sulaukti savo adresu?
Ar moters, kaip šeimos židinio kurstytojos vaidmuo yra suderinamas su politikės karjera? Ar visuomenė ir žiniasklaida labiau domisi moterų politikių asmeniniu gyvenimu – seka jų asmeninius ryšius, vaikų veiklą ir pan.?
Ar teko susidurti su samprata, kad moteris politikė turi daugiau vyriškų charakterio bruožų, nėra „tikra moteris“?

Tradicinis vyro ir moters vaidmenų pasidalijimas, būdingas mūsų šaliai, visuomet įtakojo ir įtakoja politinę sferą. Ir Lietuvos vyrų naudai – politikoje iki šiol jų dauguma. Iki šiol tradiciškai manoma, kad moters vieta – namai ir vaikai. Vyrui tradiciškai atviras visuomeninis gyvenimas. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje, įsiliejus į ES, gyvenimo aplinkai sąlygojant kitokį požiūrį, dažnėja netradicinės sampratos pasekėjų. Tai dažniausia jaunosios kartos atstovai. Jų prioritetai – mokslas, darbinė karjera, kartais – ir politinė, o tik vėliau ( arba bent lygiagrečiai) – šeima, vaikai. Jie paprastai neskuba oficialiai tuoktis, moterys planuoja gimdyti sulaukę 30 ar daugiau metų, t.y. tuomet, kai įsigyjama ne tik kvalifikacija, bet ir susitvarkomos gyvenimo sąlygos, įgyjama darbinės patirties. Tokioms jaunosios kartos atstovėms kur kas lengviau ateiti į politiką, O tradicinis vyro ir moters vaidmenų pasidalijimas kinta, vienodėja (juk atsiranda vis daugiau tėvų, auginančių atžalas namuose, motinas išleidžiančių darbuotis).
Manau, kad šiuolaikinė Lietuvos visuomenė jau pribrendo pripažinti stiprią moterį kaip lyderę. O šiuo metu, po Prezidento rinkimų, gal net kaip gelbėtoją. Ar karjeros politikoje siekianti moteris matoma kaip išsišokėlė, labiau nulemia, mano supratimu, jos asmenybė. Man neteko panašių komentarų sulaukti savo adresu. Gal todėl, kad niekada nesijaučiau daranti politinę karjerą, o tiesiog stengiausi kuo sąžiningiau atlikti savo kaip žmogaus, sąmoningai pasirinkusio šeimininko savo valstybėje kelią, pareigas. Taip pat įsipareigojimus partijai, kurią atstovauju, ir tos partijos įsipareigojimus visuomenei.
Moters kaip šeimos židinio kurstytojos vaidmuo apskritai yra labai svarbus. Nuo jos priklauso ne tik su ja gyvenančiųjų laimė, jos asmeninė nuomonė lemia šeimos narių gyvenimo būdą, neretai įtakoja šeimos narių profesinę orientaciją ir politines pažiūras. Manyčiau, kad tos šeimos kurstytojos vaidmuo didele dalimi atsispindi mūsų visuomenėje. Todėl moterys, pasirinkusios politikių karjerą, mano supratimu, galėtų būti pačios sėkmingiausios.
Visuomenė ir žiniasklaida paskutiniu metu nederamai domisi visų, tame tarpe politikų vyrų bei moterų asmeniniu gyvenimu. Mano supratimu, daug verčiau būtų domėtis visuomeniniu gyvenimu, t. y. vieša žmogaus veiklos sritimi, o asmeninį gyvenimą ( jei jis įprastas, nešokiruojantis) leisti nugyventi intymiai, kaip ir dera. Atsirastų daugiau prasmės, mažiau paviršutiniškumo.
Moteris, dalyvaujanti politikoje, iš tikrųjų turi turėti savybių, skirtinų vyriškumo sampratai. T.y., turi pasižymėti logišku mąstymu, dalykiškumu, realiu savęs ir situacijos vertinimu, kantrybe, santūrumu, darbštumu, ištverme, pareigingumu, etiškumu, tvirtumu, pastovumu. Turėtų gerbti save ir kitus. Mokėti kovoti. Neturėtų švaistytis nerealiais pažadais, būti tuščiagarbe, privalo laikytis duoto žodžio. Tačiau tos savybės neturi nieko bendra nei su vyru, nei su moterim kaip lyties atstovu. Tik nedidelė dalis vyrų, dalyvaujančių politikoje, pasižymi mano išvardintomis ir man labai svarbiomis savybėmis.
Visada siekiau to žmogiškojo vyriškumo. Būdama fiziškai trapi, niekuomet nesijaučiau silpna vidumi. Nesijaučiu, ir nepastebėjau, kad nebūčiau laikoma tikra moterimi. Atvirkščiai.

Ar Lietuvos socialinė sistema suteikia galimybes moterims dalyvauti politikoje lygiomis teisėmis su vyrais? Ar pakanka vaikų priežiūros institucijų ir galimybių po motinystės atostogų kuo greičiau tęsti karjerą?
Ar socialinė sistema palankesnė vienišoms moterims siekti politinės karjeros? Ar šeimos sukūrimas ir pagausėjimas gali rimtai sutrikdyti pradėtą politinę karjerą?

Lietuvos socialinė sistema, deja, dar nesuteikia galimybės moterims dalyvauti politikoje lygiomis teisėmis su vyrais. Dauguma moterų dažniausiai laiko, kaip vaizdžiai išsitariama, tris, o kartais ir keturis namų kampus. T,y., joms tenka pats didžiausias krūvis ( rūpintis vyru, ugdyti vaikus, prižiūrėti būstą, dirbti), dėl kurio jos tiesiog nepajėgia tapti aktyviu politikos dalyviu. Ne tik trūksta vaikų priežiūros institucijų, bet vargu, ar galima rizikuoti patikėti esamoms savo atžalas tuo jų gyvenimo laikotarpiu, kuomet formuojasi žmogaus asmenybė. Manau, kad sveikiausia ir laimingiausia vaikystė, kuomet vaikai auga namuose, ugdomi savo motinos. Tačiau motina, pasirinkusi tokį variantą, nėra užtikrinta, kad po motinystės atostogų jai pavyks tęsti buvusią darbinę karjerą.
Vienišoms moterims siekti politinės karjeros fiziškai lengviau, bet šeimos sukūrimas ir pagausėjimas neturėtų sutrukdyti pradėtos politinės karjeros. Šią sferą pasirinkusios moterys juk paprastai būna neeilinės – tvirtos, siekiančios savo tikslo, nebijančios sunkumų, sugebančios pakelti krūvius.

Paskutinių metų tyrimų duomenimis, pusė Lietuvos moterų nenaudoja jokių kontraceptinių priemonių. Ar tai gali turėti įtakos moterų, dalyvaujančių politikoje skaičiui?
Ar siekiant politinės karjeros būtinas kruopštus planavimas, kurį netikėtas nėštumas gali sužlugdyti?
Ar Katalikų bažnyčios deklaruojamos vertybės (kontracepcijos ir abortų draudimas) turi įtakos Lietuvos moterų pasirinkimui? Ar bažnyčia turi stiprias pozicijas žmonių sąmonėse?
Ar sėkmingai politikei Lietuvoje būtina viešai pripažinti katalikų bažnyčios vertybes?

Kontraceptinės priemonės ir politinė karjera, negretintini dalykai. Nes politinė karjera atstovauja žmogaus idealus – dvasinė sferą. Kontracepcija išrasta kūno funkcijoms reguliuoti.
Visose gyvenimo sferose pageidautinas kruopštus planavimas. Siekiantiesiems politinės karjeros jis ypač pagelbsti, nors neretai tą planavimą pakoreguoja reiškinys, kurį paprastai vadiname lemtimi. Nėštumas, net ir netikėtas, tikriausiai tos lemties dalis, turėtų visi žmonės jį priimti džiaugsmingai.
Katalikų bažnyčios deklaruojamos vertybės mūsų šalyje turi įtakos, nes bažnyčia tikrai sugeba užimti stiprias pozicijas žmonių sąmonėse. Tokia bažnyčios misija. Kontracepcija ir abortai tikrai nėra teigiamybė, neretai tai sukelia ne pačias geriausias pasekmes. Idealu būtų, jei moterys sugebėtų be jų apsieiti. Žinoma, kartais šios priemonės būna tinkamiausia išeitis.
Manau, kad kiekvienam žmogui, ir ypač politikui verta pripažinti vertybes. Ypač amžinas, kurios sutampa ir su katalikų bažnyčios vertybėmis. Politikas yra viešas asmuo, visuomenė turi teisę žinoti jo pažiūras. Bet primygtinai deklaruoti savo vidinių nuostatų nereikėtų, nes tai kiekvieno mūsų asmeninės išpažinties dalykas.

Sėkmės rinkimuose į Europos Parlamentą!

Raimonda Karosaitė; Taika per kultūrą

Fotografija A.Girdziušo

TAIKA PER KULTŪRĄ !

Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą N.Rerichas sukuria įspėjančių apie pavojų paveikslų seriją, kuriuose numato artėjančius siaubingus įvykius ir perspėja žmoniją apie galimus sunaikinimus. O 1929 m., naujų tarptautinių konfrontacijų ir konfliktų nuojautai neapleidžiant, jis vėl kreipiasi į visą pasaulį, visų šalių valstybinius ir kultūros veikėjus kviesdamas neatidėliojant aptarti kultūros paminklų apsaugos klausimą. Pagrindinis dokumentas Paktas, parengtas prancūzų juristų-tarptautininkų, buvo paskelbtas įvairiomis kalbomis su N.Rericho kreipimuisi : „...užsienio valstybėms pateiktas tarptautinio Susitarimo projektas dėl visų meno ir mokslo lobių apsaugojimo po tarptautiniu mastu pripažinta vėliava...“

Raimonda Karosaitė,
partijos Tvarka ir teisingumas kandidatė į Europos Parlamentą,
rinkimų Nr.24

Toje vėliavoje baltame taikos fone ženklai nuspalvinti avietine arba rubino spalva – užuojautos ir tvirtybės spalva. Rytuose tai širdies spalvos. Trejybės ženklas, sutinkamas visame pasaulyje, priimamas kaip laiko vienybės simbolis – praeities, dabarties ir ateities. Tai ir trys nedalomos kultūros dalys – mokslas, menas ir jų siela – filosofija-etika arba religija (kaip trys pasauliai – fizinis, mentalinis ir dvasinis). Sunkiau surasti labiau tinkantį simbolį, apjungiantį visas rases, nei šį, sutinkamą įvairiausiose pasaulio šventyklose, panaudotą šalių vėliavose, herbuose (Indijoje – laimės ženkle).
Nuo pat pradžių Taikos Vėliavos sukūrimo ir kultūros paminklų išsaugojimo judėjimas pritraukė visus tuos, kam brangus kultūrinis žmonijos turtas. Romenas Rolanas ir Bernardas Šou, Rabindratanas Tagorė ir Tomas Manas, Albertas Einšteinas ir Gerberas Uelsas savo viešais pasisakymais palaikė Paktą.
1935 metų balandžio 15 dieną Vašingtone JAV prezidentas F.Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo. Ši sutartis buvo pirmuoju tarptautiniu aktu, specialiai skirtu kultūrinių vertybių išsaugojimui, vieninteliu susitarimu šioje srityje iki Antrojo pasaulinio karo. Šalims, kurios ratifikavo (ratifikavimas –įgaliotinių sudarytos tarptautinės sutarties patvirtinimas) Rericho Paktą, jis yra galiojantis iki šiol.
Antrojo pasaulio karo liepsnose Taikos Pakto idėja buvo pamiršta. Už tokį neatsakingą požiūrį į kultūros paminklus Europa užmokėjo kalnais griuvėsių.
Pakto devizas „Taika per kultūrą!“ tapo ir tampa gyvybiškai aktualiu ir neatidėliotinu. „Kiekvienas gali pamatyti, kad nervinis ir psichinis puolimas žmogų gali sunaikinti smarkiau už kūnišką karą“.
1954 metų gegužės 14 dieną Hagoje Rericho Pakto pagrindu (Rerichas išėjo 1947) buvo priimta „Konvencija dėl kultūros vertybių išsaugojimo karinio konflikto metu“ (konvencija – valstybių sutartis kuriuo nors reikalu). Kitais metais šis paktas buvo ratifikuotas visomis 39 šalimis, pasirašiusiomis baigiamąjį aktą, tame tarpe ir Tarybų Sąjungos.
Rericho Paktas skiriasi nuo Hagos Konvencijos tuo , kad pirmuoju atveju apsaugos objektais buvo ne tik įstaigos, kuriose saugomos kultūrinės vertybės, bet ir visi kultūros institutai – švietėjiški, mokslinės misijos, mokslo institutai, meno institutai it t.t.; antruoju atveju kalbama tik apie įstaigas, kurių patalpos tarnauja kultūros vertybių išsaugojimui.
Prisidėdamas prie Tarptautinio judėjimo už Pasaulinę kultūros dieną su Taikos vėliavos simboliu, šiemet, balandžio 15-ąją Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus iškėlė Taikos vėliavą. Solidarizuodamas su kitomis Baltijos šalių kultūros, mokslo, meno ir švietimo įstaigomis, muziejus siekia pabrėžti Taikos kultūros svarbą šiandieniniame gyvenime.
Kultūra persmelkia kiekvieną gyvenimo reiškinį – pradedant minčių, jausmų, kalbos, bendravimo raiška ir baigiant materialinių vertybių saugojimu ir puoselėjimu, o taika yra labai reikalinga šių dienų pasaulyje – ji būna tiek širdyse, tiek santykiuose tarp tautų, religijų, kultūrų ir valstybių. Taikos kultūra yra išsigelbėjimas šiame sunkiame laikmetyje. Šiemet visa pažangi žmonija mini Hagos Konvencijos 55-ąsias metines. Hagos Konvencijos pagrindą sudaro Rericho Paktas – sutartis dėl meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugos karo ir taikos metu, kurią 1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone (JAV) , prezidento Ruzvelto kabinete pasirašė dvidešimt viena Amerikos žemyno valstybė.
Šio pakto simboliu buvo pasirinkta Taikos vėliava – trys raudoni skrituliai, apjuosti apskritimu baltame fone. Toks simbolis nuo seno randamas įvairiose kultūrose bei religijose ir turi ne vieną prasmę, įtvirtinančią amžinas žmonijos vertybes: meilę, grožį, išmintį, meną, mokslą, religiją kultūros žiede.
Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį.
„Tautos dvasinis charakteris yra mus įpareigojanti tėvų testamentinė valia. Ir tiek būsime savo tėvų verti, kiek jų šitą valią išpildysime. O mumis galės didžiuotis tik tie, kurie jau po mūsų ateis. Bet vargas mums būtų, jei tasai testamentinis žodis, kurį mums perdavė tėįvai, liktų mūsų vaikams neperduotas“ (J.Girnius), Čikaga, 1961).
Hagos konvencija – UNESCO pagrindinis dokumentas, kurį ratifikavo ir Lietuva.
Vienas svarbiausių švietimo ir kultūros politikos postų pasaulyje – UNESCO generalinio direktoriaus postas, kurio siekia Lietuva.
Kultūros politiką demokratiniuose kraštuose formuoja pati visuomenė.O valstybė, praradusi savo kultūrą, nėra valstybė. Nes kultūros strategija – tai kovos už gyvenimą prioritetai, meilės gyvenimui menas, tautos išskirtinumo ir išgyvenimo menas. Ir taika – per kultūrą!