Baltas paukštis, skriejęs prieš vėtrą
Taip pavadintame prisiminimo vakare 2011 m. lapkričio 5-ąją Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje įstabiai suskambo Antonio Vivaldi „Concerto Grosso“ dviems smuikams ir fortepijonui ištraukos, kurias atliko Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro muzikantai. Prie mokslininko, poeto, filosofo Mindaugo Tomonio – Tomo Kuršio portreto pleveno žvakelės. Taip „Lietos“ labdaros fondas pakvietė vilniečius drauge prisiminti poetą ir paminėti jo thttp://www.blogger.com/img/blank.gifragiško likimo metines.
Raimonda Karosaitė
Mindaugas Tomonis (slp. Tomas Kuršys) – poetas, filosofas - gimė 1940 m. rupjūčio 28 d. Vilniuje. Mirė 1974 m. lapkričio 5 d. ten pat.
Tėvas Stasys Tomonis (1915-1992), gimęs Petrograde, 1939 metais savo pavardę sulietuvinęs iš Tomaševičiaus, tuo metu, kai gimė Mindaugas, buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas. Vėliau, sovietų okupuotoje Lietuvoje, vienas Jūrų skautų korporacijos įkūrėjų, 1941-aisiais įsteigto Lietuvos aktyvistų fronto dalyvis darbo pagal specialybę negavo. Dirbo redaktoriumi, paskui tapo bibliografu ir šį darbą dirbo 40 metų.
Mindaugo mama Jonė Sutkevičiūtė-Tomonienė (1909-1975) gimė Čikagoje ir ten gyveno 18 metų. Jos tėvai buvo kilę iš smulkių Baisogalos apylinkės bajorų. Tėvas mirė anksti, kai mažajai Jonutei buvo ketveri metai. Grįžusi į Lietuvą, Mindaugo mama apsistojo Kaune, vertėsi privačiomis anglų kalbos pamokomis. 1939 metais ištekėjo už Stasio Tomonio. Bandė rašyti apsakymus, neblogai tapė.
Mindaugą Tomonį pakrikštijo kunigas Kristupas Čibiras Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Krikšto metu jis gavo du vardus – Mindaugas Kazimieras. Augo iš pradžių Vilniuje. Per 1944 metų mūšius Tomonių šeima buvo Kampų kaime prie Nevėžio (Kėdainių r.). Tų metų rudenį išsikėlė į Kauną, apsigyveno buvusiuose dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namuose (dabar – muziejus).
1946-ųjų rudenį Mindaugas pradėjo lankyti aštuonmetę Jono Jablonskio mokyklą Žaliakalnyje, 1950-aisiais perėjo į Komjaunimo vidurinę mokyklą (taip tuomet vadinosi Aušros gimnazija). Buvo gabus ir stropus mokinys, tik labai nekalbus ir nedrąsus. Anksti pradėjo rašyti eilėraščius, bendradarbiavo spaudoje, dažniausiai į Kauno tiesą rašė trumpas informacijas apie Respublikinės bibliotekos įvairius kultūrinius renginius (ten tuo metu dirbo jo tėvas), taip pat kritines žinutes apie mieste pastebėtas įvairias negeroves.
1957 metais įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti chemijos technologijos. 1962 metų pavasarį vedė Aldoną Vilčinskaitę. Baigęs institutą, išvyko į paskyrimo vietą Kuršėnuose – Daugėlių silikatinių plytų gamyklą. 1963-ųjų pradžioje gimė sūnus Rytis, o rudenį šeima atsikėlė į Vilnių, kur jau gyveno tėvai ir seserys. Pradėjęs dirbti Mokslų akademijos Chemijos instituto aspirantu, disertacijai pasirinko temą apie stiklo gamybą. 1964-ųjų pabaigoje Mindaugas su šeima apsigyveno Kaune, įsidarbino Statybos ir architektūros mokslo tyrimo institute, pakeitė disertacijos temą. 1965-ųjų pradžioje gimė antras sūnus Audrius. 1967-aisiais apgynė disertaciją, gavo technikos mokslų kandidato laipsnį. Nepamiršo ir poezijos, vienas kitas eilėraštis išspausdintas Kuršėnų laikraštyje, Šluotoje. 1968 metais Mindaugas su šeima grįžo į Vilnių. Iš pradžių įsidarbino Puslaidininkių fizikos institute, o paskui perėjo dirbti į Restauracines dirbtuves (vėliau – Paminklų konservavimo institutas).
Tuomet Mindaugas Tomonis tampa, pasak jo paties, poezijos fanatiku. Naktimis paties įsirengtame mažame tamsiame kambarėlyje, vadintame laboratorija, studijuoja Šventąjį Raštą, Leibnico, Kanto, Nyčės, Solovjovo, Maceinos, Vydūno, kitų žymių filosofų veikalus.
1970-1975 metai aktyviausi ir kūrybingiausi. Tomo Kuršio slapyvardžiu eilėraščių pasirodo Poezijos pavasaryje, Literatūroje ir mene. 1971-aisiais Mindaugas Tomonis tampa Jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Per šiuos „kuršiškus“ metus parengia du poezijos rinkinius – Pro snaigių užuolaidą ir Rašmenys ant smėlio, filosofinę apybraižą Žinia, kurią paskiria artėjančioms Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms. Eilėraščiuose stipriau suskamba pasipriešinimo totalitarinei sovietinės sistemos prievartai gaida. 1973 metais tokio pobūdžio Tomonio eilėraščių buvo išspausdinta Metmenyse (nr. 26). Ketina parengti Lietuvos filosofijos istoriją.
1974-ųjų pradžioje Paminklų konservavimo institutas jį siuntė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklę. Mindaugas atsisakė vykti, o pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jį atleido iš darbo, tačiau po kurio laiko vėl priėmė atgal. Tuometinis karinis komisariatas siuntė į karinius mokymus. Mindaugas atsisakė tarnauti sovietų armijoje. Okupacinio režimo praktika – nepaklusnusis pilietis prievarta paguldomas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę ir išlaikomas joje ketvertą mėnesių. Grįžęs iš ligoninės, toliau dirbo Paminklų konservavimo institute, rašė eilėraščius, taisė Žinią. 1974 metų gruodžio ir 1975 metų sausio mėnesiais įrašė du ilgus įrašus ateizmo muziejaus, įrengto Šv. Kazimiero bažnyčioje, lankytojų knygoje. Įrašuose drąsiai ir atvirai smerkė grubią ir melagingą sovietinę ateizmo propagandą, pranašavo besiartinantį ateistinio siautėjimo epochos galą. 1975-ųjų birželio 25 dieną išsiuntė laišką CK nariams ir SSKP XXV suvažiavimui, kartodamas tuos pačius reikalavimus: Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos, tikros sąžinės laisvės. Birželio 27 dieną antrą kartą prievarta išvežamas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę.
1975 metų birželio 29 dieną miršta motina. Mindaugas išleidžiamas iš ligoninės tik liepos pabaigoje su sąlyga, kad lankysis antidepresanto moditeno injekcijoms. Visų Šventųjų dieną su šeima aplanko motinos kapą. Grįžęs su seserimis tariasi, kaip gruodžio 1-ąją švęs tėvo šešiasdešimtmetį, o lapkričio 5-ąją išeina į darbą ir vakare į namus nebegrįžta.Jo kūną randa ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių. Ant to paties geležinkelio, kuriuo sovietai į Sibirą trėmė niekuo nenusikaltusius mūsų tautiečius, tarp jų ir Mindaugo senelius. Mindaugui buvo tik trisdešimt penkeri.
Vakarą vedęs skulptorius Gediminas Radzevičius (“Lietos” labdaros fondas) prisiminė, kad tose pačiose Rasose, prie K.M.Čiurlionio kapo, kovos už tiesą karžygys dažnai ieškodavo ramybės, semdavosi paguodos. Susirinkusiesiems parodytas antrasis apie M. Tomonį televizijoje (“Šventadienio mintys”) 1998 sukurtas dokumentinis filmas. Matėme poeto žūties vietoje pastatytą Gedimino Radzevičiaus, skulptoriaus – dievdirbio sukurtą kryžių. Pasinerta į M. Tomonio poeziją, kurią perteikė skaitovas Virgilijus Kubilius. Muzikavo pianistė Eglė Minčiūnaitė, smuikininkai Ingrida Skučiaitė-Giunter ir Borisas Traubas. Tragiškos žūties dienų prisiminimus atgaivino vakare dalyvavusi tuometė poeto Architektų gatvės kaimynė Nijolė Sadūnaitė, liudijusi, jog terorizuojama buvo ir nužudytojo kankinio šeima (mažamečiai sūnūs). Laidotuves prisiminė į Amžinybę padėjęs nulydėti poetą mons. Svarinskas. Na o paminėtojo bičiulis, signataras poetas Algirdas Patackas pagarsino, jog esame gyvenę šalyje, kurioje turėjome mažiausiai du gyvenimus. Tos antros, paralelinės Lietuvos prezidentu neabejotinai galima laikyti tik Tomą Kuršį (Mindaugą Tomonį). “Tikrovėje pasiilgstu tikrovės, o žmoguje žmogaus pasiilgstu”, “tik prieš valią negaliu būti nuolankiu tyliu” – šio prezidento sielos godos paliktos žodžio mene…
Vakare dalyvavo Mindaugo Tomonio sesuo Jūratė Tomonytė-Jakimavičienė.
“Laisvas laikraštis”, 2011-11-12-18, Nr. 37 (350),
Nuotr. autorius Alfredas Girdziušas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą