Alekso (Krzywickio) Belano 65-mečio proga
Apie grožį ir gėrį
Grožis paprastai labiausiai asocijuojasi su menu. Muzika, teatras, dailė, šokis... Kas be jų gali apsieiti? Visais laikais įvairiose šalyse koncertų salės lūžę nuo ten susirinkusiųjų klausytis pačių įvairiausių žanrų muzikos kūrinių, atliekamų tiek virtuoziškiausiai įvaldytais instrumentais, tiek žmogaus balsu. Jaudina iš gyvenimo į teatrus perkeltos komedijos ir dramos. Pasiuntame šokti ne vien intymiuose susiėjimuose prie namų židinio ar platesniuose bendraminčių susibūrimuose, restoranuose ir klubuose, bet mokomės šokti profesionaliai (baletą, sportinius, liaudies šokius). Džiuginame išmokę ne tik vienas kito sielas, o pelnomės laurus tarpvalstybiniuose pasirodymuose, konkursuose ir varžybose. Aktoriai, profesionalūs šokėjai, muzikantai, dailininkai, dainininkai, režisieriai, teatralai ir kinematografininkai, kitų sričių bei liaudies menininkai jau seniai garsina ir mūsų mažąją Lietuvėlę.
Prieš dvi dešimtis metų mūsų šalį liūdnai išgarsino Sausio 13-oji, savo aukų krauju pradėjusi nelengvą Nepriklausomybės etapą pačių bei kitų regiono tautų laisvės troškimui įgyvendinti. Lenkiamės prieš žiaurią ir neteisingą auką už mūsų ir jūsų laisvę.
Kur kas anksčiau lietuvių dukros ir sūnūs mokėjo aukotis taikiau ir prasmingiau - menui. Jų kūryba žavėjosi ir žavisi pasaulis ne vieną amžių. Taip pat - sovietmečiu, kuomet po kiekvienu viešai ištartu žodžiu, potėpiu, judesiu, garsu privalėjo slėptis meistriška metafora ar nekalta, bet išraiškinga potekstė. Sovietai, pasirodo, mokė meno ir gerbė jo kūrėjus (ne visus).
Laisva Lietuva negerbia ir nevertina žmonių. Jokių : nei pensininkų, nei gimdyvių, nei jaunų šeimų, nei jaunimo. Nei biseksualų, nei tradicinės orientacijos, nei homoseksualių. Nei moksleivių, nei studentų, nei dirbančiųjų. Nepalaiko jų, nepadeda jiems. Šiemet va, tuoj po Naujųjų, valdžia prisiminė, kad galėtų jau sau prisidurti kad ir varganus, bet dar 300 000 litų, atėmusi juos iš pensijinio amžiaus sulaukusių meno kūrėjų, t.y., neskirdama jiems visiškai naujų valstybinių pensijų už nuopelnus (praėjusių metų vasarą LR Seimas pritarė A. Kubiliaus Vyriausybės pasiūlymui). Pirmojo laipsnio valstybinė pensija už nuopelnus (valstybingumui, ūkiui, kultūrai,mokslui, menui ir sportui) tesiekė 800 Lt, antrojo laipsnio – 400 Lt.
Kitaip tariant, visus dvidešimt Atkurtosios Nepriklausomybės metų Lietuvos valdžia vertina tik save. Kitokių vertybių neįžvelgia. Ypač – kultūros.
Prieš valdžią dar bandė Lietuvoje protestuoti: profsąjungiečiai, mokytojai, policininkai, užsienyje – ir menininkai. Va Prancūzijoje scenos technikai savo streiku sustabdė 2003 metų Avinjono festivalį vien dėl to, kad jiems grėsė dirbti viena valanda ilgiau nei pratę. Italijos choristai leido sau per premjerą Milano „La Scala“ teatro scenoje pasirodyti ne su personažų kostiumais, o su džinsais, sportbačiais, motociklininkų šalmais. Ir tai – dėl procentėlio, kurio grėsė netekti (o italų choristų algos tokios, kokios net žymiausiems lietuvių menininkams, turintiems darbus, ir nesisapnavo).
Tačiau mūsų tėvynėje apdovanotieji talentu - meno žmonės – neprotestuoja. Dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, kad jau jų per šį laisvės dvidešimtmetį tiesiog fiziškai sumažėjo (neištvėrė kasdienybės naštos ir teisinio genocido). Antra, kad tie, kurie dar gyvi, sunkiai beišsiverčia, ir pakankamai nusilpę. Trečioji priežastis – pagrindinė – kad tai – kultūros žmonės. Kantrūs, mandagūs, nuolaidūs. Reikalaujantys tik iš savęs. Ir pratę teikti kitiems tik grožį. O tai reiškia – vien gėrį...
Raimonda Karosaitė,
Partijos Tvarka ir teisingumas Senamiesčio skyriaus pirmininkė,
kandidatė į Vilniaus miesto tarybą (eilės Nr.16, partijos Nr.140):
„Liaudies giesmininką, liturginių giesmių atlikėją Aleksą (Krzywickį) Belaną pažįstu kaip itin sunkios, sudėtingos biografijos žmogų. Nepaprastai atkaklų, siekiant užsibrėžto tikslo, ištvermingesnį už daugelį mūsų.
Aleksas gimė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime Nr.3, augo Vilniaus 5-tuose vaikų namuose Užupyje, kur dainingą vaiką pastebėjo mūsų neregė lakštingalėlė Beatričė Grincevičiūtė. Jo tėvai – politiniai kaliniai, 1945 m. represuoti ir ištremti į Komijos ATSR Pečioros gulagus. Todėl jaunuoliui studijuoti dainavimą aukštojoje mokykloje sovietmečiu nebuvo įmanoma. VU jis įgijo ekonomisto profesiją. Visą gyvenimą dirbo fiziškai sunkų statybininko darbą (mūrijo ir pačius namus, ir tuose namuose - židinius).
Už antitarybinę veiklą 1960 m. jis pirmąkart areštuotas Kauno profsąjungos rūmuose. Po tardymų nuo KGB agentų slapstėsi net Šiaurės Kaukaze. Atsisakymas tapti komjaunuoliu tarnaujant sovietinėje armijoje (1968 m.), pasak dainininko, galutinai nulėmęs jam atimtą galimybę studijuoti menus bet kurioje TSRS aukštojoje mokykloje. O už dalyvavimą politinio pasipriešinimo akcijose 1971 m. (Lietuvos CK pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus viešnagės metu Maskvoje) tekę Aleksui tardymo tikslu „viešėti“ ir garsiojo Butyrkų kalėjimo KGB žinybos psichiatrinėje klinikoje Matroskaja tišina Nr.20.
2002 m. (po ilgų teismų metų) Aleksui Belanui suteiktas politinio kalinio statusas.
Aleksas – nuoširdus, užjaučiantis, principingas, atkaklus. Dėl tokių kokybiškų žmogiškų savybių aš rekomendavau jį tapti partijos Tvarka ir teisingumas Senamiesčio skyriaus nariu.
Kadangi šis sakralinių dainų atlikėjas, pasirinkęs menininko atsiskyrėlio gyvenimą, fanatiškai tobulino savojo dramatinio lyrinio tenoro galimybes, šiandien, sveikindama jį 65-mečio proga, galiu pasveikinti su (neįtikėtinu tūlo žmogaus gyvenime) įvykusiu stebuklu – jog jis savo balsu įveikė keturių su puse oktavų diapazoną!“
Mano gyvenimo credo
„ Savo balso diapazoną praplėsti nuo trijų oktavų iki keturių su puse man pavyko po 46 kūrybinio ieškojimo metų. Apskritai tai iki šiol dar pasaulyje negirdėtas rekordas, kuris priklausė (1959 m. pasirodžiusiai mūsų šalyje) Lotynų Amerikos dainininkei Ima Sumak. Prireikė fanatiško kasdienio darbo, neįtikėtino pasitikėjimo savimi. Pastovios meditacijos, gilaus religinio pasišventimo metų, atsisakant daugelio pasaulietinių malonumų. Apie tokias vokalo aukštumas svajojau visą savo gyvenimą. Dažnai ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis, rizikuodamas prarasti balsą, bet tikėjau savo vokaline ateitimi. Ir tikėjimas išsipildė – šiandien aš esu nugalėjęs sunkiausius sakralinės bei pasaulinės klasikos kūrinius (J.S. Bacho, A. Stradella‘os, j.Rydingo (Reading), C. Franko, A. Skarlačio (Scarlatti), U. Džiordano (Giordan), Chr. W. Gluck, G. Donizetti, G. Puccini, V. Bellini, J. Halevy, G.F. Handel, A. Caldara, Fr. Schubert, G.B. Pergolesi ir kitų).
Įvaldžius italų Bel Canto dainavimo techniką, man pavyko įrašyti kūrinius, kuriuos atlikau esant nulinei oro temperatūrai, ką taip pat galima laikyti nauju pasaulio rekordu, vertinant balso stiprumą bei jo virpesių amplitudę.
Mano ilgamečiai kūrybinio tobulumo ieškojimai, per kuriuos pasivijau ir aplenkiau rusų dainininką F.Šaliapiną ir italų grandus E.Karuzo, B. Džiljo, vyko Vilniaus Žvėryno parapijos Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje. Ten, nuolat tobulindamas jau esamas, ieškodamas naujų dainavimo formų, įsisavinau italų, prancūzų, rusų, anglų, žinoma, ir lietuvių dainavimo mokyklų ypatumus, atskleidžiau jų privalumus bei trūkumus. Siekiau sintetinti teorinius įgūdžius su praktiniais, kas ir padėjo pasiekti laukiamų rezultatų.
Mano credo – atlikti kūrinius griežtai pagal kompozitoriaus sukurtas gaidas, nearanžuotas, nesivaikant įspūdingesnio garso, nepataikaujant publikai.
Puikiai prisimenu pokario laikus, kuomet dainininkas asocijuodavosi visų pirma su asmenybe, pašventusia visą savo gyvenimą muzikai, dainai. Man taip pat pasisekė – planuoju 2012 m. baigti įrašyti pasaulinį repertuarą, skirtą tenoro balsui (įskaitant kastratams parašytus italų kompozitorių kūrinius).
2007 m., akomponuojant vargonininkei Virginijai Survilaitei, įgiedojau keturias sakralines giesmes (L. Cherubini “Ave Marija”, G. Caccini “Ave Marija”, J. Arcadelt “Ave Marija”, Fr. K. Gruber “Tyli naktis”), dažnai atliekamas sopranų (moteriškam balsui). Na tai vėl neeilinis muzikinio pasaulio įvykis, kadangi iki šiol per eilę šimtmečių nuo jų sukūrimo net patiems žymiausiems pasaulio tenorams (vyriškam balsui) nėra pavykę sugiedoti pirmų dviejų autorių giesmių „Ave Marija“. Man taip pat atrodo tarsi įvyko stebuklas, kuomet savo balsu nugalėjau tokio sudėtingumo sakralines giesmes.
Tas giesmes dedikavau Jo Didžiai gerbiamam Šventenybei Šventajam Tėvui Romos Popiežiui Jonui Pauliui II, šviesiausiajam jo atminimui įamžinti už parodytą tėvišką globą bei savalaikį supratimą man, paprastam katalikui iš Lietuvos, žinomos Marijos žemės. Kūriniai išleisti kompaktinėje plokštelėje „SANCTA MARIA“.
Amerikoje, taip pat ir Lietuvoje, šoumenai naudoja akustinę superaukšto dažnio ir jautrumo garso įrašų aparatūrą, reikalaujančią atlikėjui scenoje panaudoti vos penkis procentus balso stygų apkrovos. Miniai sudaroma iliuzija, jog dainininkas įvaldęs vokalo techniką tiek, kad gali lakstyti ir šokinėti dainuodamas. Tačiau juk tai tikra klausytojo apgavystė, toks atlikėjas neturi nieko bendra su tikruoju dainavimo menu. Deja, tokių „žvaigždūnų“ muzikiniame pasaulyje priskaičiuotum net apie keturiasdešimt tūkstančių! O iš tikrųjų pasaulyje tėra tik kelios dešimtys atlikėjų, tobulai įvaldžiusių dainavimo techniką.
Prancūzų vokalinio dainavimo mokykloje mano dėmesį patraukė nuostabi vokalinių kūrinių atlikimo maniera, dangiškajam grožiui priskirtina muzika, atlikimo subtilumas, kartu religiniai tekstai, reikalaujantys ne vien techninio vokalo paruošimo, bet ir gilaus dvasinio pasiruošimo (E.H. Mihul, J. Bizet, J. Massenet, j.B. Lulli, Philippe Quinault, Chr. W. Gluck kūryba). Šiandien lygiai 80-metis nuo tos dienos, kuomet pasaulio muzikinės visuomenės klausą ir širdis džiugino legendiniai prancūzų operos grandai Ramo Žan Filip, Žorž Till, Philippe Quinault, Miguel Villabella. Su jų išėjimu iš žemiškojo gyvenimo, regis, į užmarštį pasinėrė jų nuostabiai gražūs balsai ir atlikimo subtilybės.
Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad išlavinęs savo balso diapazoną iki keturių su puse oktavų, su Aukščiausiojo padėjimu sugebėjau išdainuoti rečiausiai atliekamus šiais laikais, ir tik moterų balsais, kūrinius. Su mano balsu 2006- aisiais Lietuvoje tarsi atgijo minėtų prancūzų kompozitorių sukurta muzika ir dainininkų balsai. Nepaprasta palaima man kaip žmogui, yra ir ta, kad šio įvykio svarbą, kaip jau minėjau anksčiau, suprato ir vertino Jo Didžiai Gerbiamas Šventenybė Šventasis Tėvas Romos Popiežius Jonas Paulius II, lankęsis Lietuvoje ir savo Apaštališkosios kelionės metu. Jis mano, sakralinės muzikos atlikėjo, siekius palaikė kasmet suteikdamas tėviškąjį ir dangiškąjį palaiminimus, kol buvo gyvas. Jis taip pat suteikė net aštuonis Apaštališkuosius Palaiminimus už sakralinę, o taip pat ir pasaulietiškąją kūrybą (prieš tapdamas Šventuoju Tėvu Jonas Paulius II juk buvo atsidavęs menui).
Naujametinius Apaštališkuosius palaiminimus esu gavęs ir iš Jo Didžiai Gerbiamo Šventenybės Švento Tėvo Romos Popiežiaus Benedikto XVI bei viso pasaulio galingųjų kartu su LR Prezidentu Valdu Adamkumi ir Alma Adamkiene.
Po 2006 m. , tarpininkaujant Lietuvos kultūros ministerijai, Kultūros rėmimo fondui, pasaulį išvydo dvi mano kompaktinės plokštelės (“Rekviyem”, “Sancta Maria”). 2008, 2009, 2010 m. įrašiau naują pasaulinės sakralinės ir pasaulietinės klasikos hitų repertuarą, dėl kurių tolesnio finansavimo deruosi su įvairiausiomis suinteresuotomis institucijomis.“
(Aleksas (Krzywickis) Belanas)
Tokie tad tolimesni planai žmogaus, paaukojusiam prasmingiausią auką –Auką Menui, nepaisant pačių sudėtingiausių gyvenimiškųjų peripetijų, sunkumų, nepriteklių ir negailestingos kovos už būtį. Los Anžele, ne gimtosios šalelės sostinėje įsikūrusi tarptautinė korporacija „JOMEE“ finansavo A. Belano kompaktinę plokštelę „Laudate Dominum“ (su perėmimu autorinių bei platinimo teisių JAV). Tuo būdu, kuklaus sakralinės muzikos didžio atlikėjo, gyvenančio Žirmūnuose, ir priklausančio partijai Tvarka ir teisingumas, kūrybą žino ir dalis Europos, Rusijos, Tolimieji Rytai ir Amerika. 2008 m. Aleksas kreipėsi ir į Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros departamento, Kultūros ir meno skyrių dėl paramos jo kompaktinei plokštelei „Sancta Casimire“. Žinoma, tuščiai. Tuometinis LR kultūros ministras Jonas Jučas (liberalcentristas) taip pat „nesuprato“ projekto reikšmės. Tuometinė (socialdemokratų) Vyriausybė atmetė prašymą dukart...
Ech! O ko čia tikėtis?! Juk čia – Marijos žemė, kurioje jau dvidešimt metų vykdoma kultūros ir meno žmogaus (ir ne vien) teisinė genocido politika.
„Laisvas laikraštis“, 2011-01-29-02-04, Nr.4
Nuotr. Alfredo Girdziušo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą