Kultūra – mūsų tapatybė

Politika ir žurnalistika it dvi pasimetusios seserys

arba

Kultūra – mūsų tapatybė


Dosjė:

Gimimo metai: 1958.03.26;
Vieta: Kudirkos Naumiestis, Šakių raj.;
Baigusi: VU;
Specialybė: žurnalistika;
Šeimyninė padėtis: išsituokusi;
Vaikai: Aistė, Aidas, Almantas.


Žurnalistė, puoselėjanti grožį, gėrį bei kultūrą savo specialybę lygina su politika ir net neabejoja, jog šios dvi sritys eina greta viena kitos. Raimonda Karosaitė įsitikinusi, jog būtent švarios sielos menininkas gali įnešti gaivų oro gūsį į politiką.


1. Jūsų svajonė buvo tapti žurnaliste (ji ir išsipildė), rašyti apie kultūrą, grožį gėrį... Kada svajonės ir tikslai pasikeitė?

Kiekvienas vaikystėje svajojame apie būsimą profesiją. Itin džiugu, jei pavyksta tą svajonę įgyvendinti. Tebūdama ketvirtokė aiškiai žinojau, kuo būsiu. Tuomet jau labai mėgau rašyti, mylėjau principingus, itin reiklius sau ir kitiems savo krašto žmones, gerbiau jų patriotizmą. Prisiliesti prie tautos kultūros, pastebėti, perteikti kitiems dvasinį grožį ir gėrį, kuriuo apdovanotas esame kiekvienas, džiaugtis su visais...
Manau, kad teisėtai per trisdešimt metų jaučiausi pačiu laimingiausiu žmogumi, nes ne tik įgijau Vilniaus universitete žurnalisto kvalifikaciją, bet visą laiką ir dirbau mylimą darbą. Vaikystės svajonei išsipildžius, gyvenimo tikslas liko nepasikeitęs – visuomet norėjau ir stengiausi tarnauti žmogui.
Politika labai panėši į žurnalistiką.


2. Kuriuo metu pasukote politikos link? Kodėl įvyko toks kardinalus posūkis Jūsų gyvenime?

Pilietiška buvau visuomet, tačiau laikiau save apolitiška. Gal todėl, kad labai jau skeptiška buvau anuomet vienos, mums sovietmečio primestos partijos atžvilgiu. Po Sąjūdžio pakilimo, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tąnakt, kuomet rinkome jauną lakūną mūsų jaunutės valstybės prezidentu, man dingtelėjo, jog galėčiau jam padėti tuo atveju, jei tąkart jam nebūtų pavykę įgyvendinti jo didžiosios svajonės. Lakūną tauta pasirinko. Pagelbėti prisiėjo vėliau. Tuomet, kai teisėtai tautos išrinktą Prezidentą, kaip neįtinkantį tuometei valdžios grietinėlei, siekta žūtbūt nušalinti nuo posto. Į partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) gretas tuo metu atėjo nemažai žmonių, norinčių padėti šalies prezidentui. Žmonės suprato, kad esant tokiai šalies valdžiai, bet kada kiekvienas mūsų, neįtikęs taip vadinamam valstybininkų klanui, gali būti sutryptas ir sužlugdytas. Nenorėjome to leisti. Nuo to laiko, jau aštuoneri metai, ir aš priklausau šiai partijai. Vilniaus Senamiesčio skyriaus nariai jau trejetą kartų išrinko mane skyriaus pirmininke.

3. Manote, jog meninės sielos žmogus gali išgyventi politinėse peripetijose?


Meniška siela, manyčiau, pati kūrybingiausia ir ištvermingiausia. Kūryba – amžinasis mūsų gyvenimo variklis. Tokios sielos žmonės sugeba ne tik išgyventi, bet ir padeda gyventi kitiems, keldami jų gyvenimo kokybę. Politikos peripetijose, kaip išsireiškėte, meninė siela savo švara ir pakylėtumu galėtų būti it gaivaus oro gurkšnis...



3. Jūs jau dirbote Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno departamento Kultūros ir meno skyriaus Menų valdybos poskyryje. Kiek laiko? Kokias problemas pastebėjote ir galėtumėte išskirti?

2008 m. valstybės tarnybą pradėjau eiti išlaikiusi konkursą kaip karjeros valstybės tarnautoja – Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento Kultūros ir meno skyriaus vyriausioji specialistė (vedėjo padėjėja), kurios bendroji veiklos sritis – dokumentų valdymas. Vėliau buvau pervesta į Menų vadybos poskyrį ir vykdžiau užduotis specialioje veiklos sferoje – menų vadyboje. Teko darbuotis man visuomet itin rūpėjusioje sferoje: organizuoti Vilniaus miesto savivaldybės kultūros tarybos veiklą, teikiant informaciją visuomeninei kultūros komisijai, kuruoti viešųjų įstaigų „Sakralus menas“ ir „Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas“ veiklą, inicijuoti, koordinuoti, įgyvendinti cechų ir gildijų tradicijų atkūrimo programas, telkti bendruomenę savarankiškam kultūrinės veiklos būrimuisi, koordinuoti Vilniuje veikiančių etninių kraštiečių bendrijų kultūrinę veiklą bei bendruomenės narių sukauptų kolekcijų pristatymą, teikiant kultūrinę informaciją Viešųjų ryšių tarnybai.
Per vienerius metus man pavyko parengti informacinę apžvalgą „Vilniaus miesto savivaldybės kultūrinė veikla – vienas vizijos „VILNIUS – LIETUVOS SOSTINĖ, MODERNIAUSIAS VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS MIESTAS, TARPTAUTINIS POLITIKOS, VERSLO, MOKSLO IR KULTŪROS CENTRAS“, dėmuo“, kuria Savivaldybės kultūros taryba žadėjo remtis, formuodama sostinės kultūros politikos metmenis. Taip pat – suburti Vilniuje veikiančias etninių kraštiečių organizacijas, kurios jau pradėjo įgyvendinti naują tradiciją – rengti Vilniuje lietuviškų regionų dienas. Pažymėtina, kad šie darbai atlikti apskritai pirmą kartą. O aš pati, sau netikėtai, turėdama zanavykietiškas šaknis (mano mama kilusi iš panemunės Pavilkijo, o tėvas - anykštėnas), tapau Rokiškio etninių kraštiečių, gyvenančių ir veikiančių Vilniuje, bendrijos nare ir iki šiol mielai dalyvauju Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ veikloje.
Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno departamente problemos tokios pačios, kaip ir visoje savivaldoje, jų apstu. Tačiau labiausiai mane visuomet stebino ir neramino viena, kardinali problema. T.y., tai, kad po Atgautosios Nepriklausomybės metai iš metų vis mažėjo Lietuvoje dėmesio ir globos kultūrai. Juk be kultūros nėra ir tautos. Kultūra (kalba, papročiai, tikėjimas) – mūsų tapatybė. Esu įsitikinusi, jei mūsų šalyje (ne tik savivaldoje) kultūros sritis būtų prioritetinė, nemenkėtų taip kardinaliai visų mūsų gyvenimo sričių kultūra. Neskirtume tiek dėmesio materialumui...


4. Kaip manote, ar būtinas politiko stažas, jog galėtumėte vadovauti miestui?


Ir gyvenimiška, ir darbinė, ir politinė patirtis visuomet praverčia. Norint vadovauti miestui, reikia būti ir ūkišku, turėti vadybininko gyslelę, prireikus būti lanksčiu ir diplomatišku. Būtinai – mylėti žmones, sugebėti jiems tarnauti, įsigilinant į pragmatinius jų poreikius. Svarbiausia – būti teisingu ir principingu. Žinoma, turėti idėjų. Didėjantis politinis stažas (kuomet ši sfera žinoma, joje tvirtai jautiesi) – taip pat vienas privalumų.Vadovauti miestui – neeilinis menas.


5. Jūsų manymu, ką pirmiausiai reiktų keisti savivaldoje?

Jei apskritai valstybės tarnyboje neliktų vienų nuo kitų priklausomybės , t.y., nereiktų pataikauti ir įtikti viršininkui, nes nuo to priklauso tavo gerbūvis. Ir atvirkščiai, nebūtų dangstomi ir vykdomi tų viršininkų dažnai ir nusikalstami pavedimai. Jei ranka, pasak lietuvių liaudies, neplautų rankos. Egzistuotų asmeninė, o ne kolektyvinė atsakomybė, kuri reiškia, kad apskritai atsakomybės nėra. Tuomet ir atmosfera ten būtų palankesnė žmogui, ir jo problemos būtų daug operatyviau sprendžiamos. Dabar neretai valdininkai tedirba savo (užslėptiems) interesams, pelnosi naudodamiesi tarnybine padėtimi, valstybės tarnybos įstatymo nuostatos – tik formalios, nevykdomos. Negirdėjau, kad už tokią „tarnybą“ būtų baudžiama. Manyčiau, kad pradžioje pakaktų įvesti griežtesnę kontrolę ir atskaitomybę prieš įstatymą.



6. Kaip manote, kuriame savivaldybės skyriuje galėtumėte būti naudingiausia ir kuri veikla Jums būtų artimiausia?

Kaip minėjau, esu giliai įsitikinusi, kad svarbiausia žmogui turėtų būti kultūros sritis. Ji neša didžiulį gėrio potencialą visiems. Kuo aukštesnės kultūros šalis, tuo maloniau ir patogiau joje gyventi. Kultūros sritis – man artimiausia, taip pat įdomi ir svarbi savivaldoje – viešųjų ryšių problematika. Visuomet domėjausi švietimo, mokslo, socialinėmis žmogaus gyvenimo sferomis. Prasminga – bendruomeninė (seniūnijų) veikla. Manau, jog kuruodama ar administruodama minėtas sferas, jausčiausi pilnavertiškai ir būčiau naudingiausia.


7. Šiuo metu Lietuvą sąlyginai valdo moterys, kaip manote, Vilniaus miesto mero postas tiktų politikei moteriai?

Žinot, pasaulį visuomet valdo moterys. Tik vyrams dažnai atrodo, jog jie valdo. Manyčiau, jei Vilniaus miesto mero postas atitektų moteriai, Lietuvos sostinė tik laimėtų. Nes jau pati gamta taip surėdė, kad moterys mažiau linkusios nepagrįstai rizikuoti, stropesnės, pareigingesnės, diplomatiškesnės, kūrybiškesnės, kultūringesnės. Pasak kolegos žurnalisto (ir mokytojo, sovietmečiu redagavusio garsųjį laikraštį „Gimtasis kraštas“) A. Čekuolio, vyras suvokia valdžią kaip grobį, kurį reikia išsikovoti. Moteris valdžią suvokia kaip šeimą, kuria reikia pasirūpinti. O tai – esminga vertybė. Tad jei dar merė būtų principinga, ištverminga, kantri, profesionali vadovė! Manau, kad būtų daug mažiau chaoso negu dabar, daugiau taip mums reikalingų - tvarkos ir teisingumo.

8. Jei rinkimai būtų laimėti, koks būtų kitas Jūsų veiksmas?

Kas beliktų po laimėtų rinkimų? Tik kibti į darbą.


9. Kokį norėtumėte matyti sostinės vadovą ir ko tikitės iš naujojo?

Geisčiau, kad sostinės vadovas būtų sąžiningas ir doras, mylintis Vilnių ir vilniečius, žinantis jų problemas, nekorumpuotas, norintis ir mokantis tarnauti kitiems. Nesvarbu, kokios profesijos (būtų džiugu, kad į Vilniaus miesto tarybą išrinktume kuo įvairiausių sričių atstovus). Labai džiaugčiausi, jei tai būtų kultūros žmogus. Mat toksai tikrai sugebėtų suprasti kiekvieną vilnietį (ir kitatautį, ir paprastą žmogų, ir verslininką, techninės inteligentijos atstovą, jaunuolį ar pensininką). Technokratas dažniausiai supranta tik technokratą, gali atstovauti vien siauros grupės interesus. Kultūra neretai jam kaip pamotė. Kuria rūpintis iš viso nereikia, o iščiulpti būtina.
To ir tikiuosi.

„Laisvas laikraštis“, 2011-02-19

Nuotr. Autorius Alfredas Girdziušas