Kodėl kandidatuojame
arba
Kas mes patys ir ką išsirenkame
Vienoje televizijos laidoje, į kurią suėjo buvę kandidatai į LR Seimo narius, savivaldybių tarybas, dabartiniai seimūnai bei miestų tarybų nariai, garsiai mintimis su visuomene pasidalino vienas, suklasifikavęs į tris grupes visus, kurie yra jau bandę kandidatuoti arba dabar pateikę savo kandidatūras savivaldon. Pasak tūlojo, pirmieji, kurie tikisi prasprūsti į miestų valdžią jau netrukus, 2011 vasario 27 d., tokiu būdu sieks asmeninės naudos. Antrieji veržiasi net nežinodami, ką apskritai jie galėtų nuveikti, jei ten pakliūtų. Ir trečioji grupė (pati mažiausia) – naivūs idealistai (suprask, ne visai protingi), kurie yra įsitikinę, kad jie tikrai gali padėti kitiems.
Raimonda Karosaitė,
partijos „Tvarka ir teisingumas“ Senamiesčio skyriaus pirmininkė,
kandidatė į Vilniaus m. tarybą (eilės Nr.16, partijos Nr.140)
Manau, kad daugelis su manimi sutiktų, jei tipišku pirmosios kvalifikacinės kandidatuojančiųjų grupės atstovu pasiūlyčiau laikyti buvusį Vilniaus merą, geriausiai pažįstamą Abonento vardu. Kažkada nuvylusį pirmosios savo partijos bendražygius.Ne per seniausiai atsisakiusį savo suburtos – antrosios partijos – narystės. Subūrusį, atseit, nepriklausomą visuomeninę organizaciją „Taip“. O dabar – vadinamosios nepriklausomos Vilniaus koalicijos rinkiminiame sąraše vadovą ir dalyvį. Kuris tiek nori sugrįžti į taip sunkiai kažkada užkariautą mero postą (linkint paleisti kažką net žemyn upe), jog nekantraudamas rėkia skrajutėmis, girdi, su manimi tai – „Taip Vilniaus atgimimui!“
O tas „atgimimas“ vyks, tik pamanykite, todėl, kad ši vadinamoji nepriklausomųjų kandidatų koalicija sugebės:
1. Brangias rusiškas dujas pakeisti lietuvišku biokuru, kurio naudojimo apimtis nuo 11 procentų kažkaip stebuklingai padidės iki 70-ties;
2. O šildys ir karštą vandenį mums ruoš saulės energija;
3. O šilumos trasas modernizuos, sumažindami energijos nuostolius net iki skandinaviško standarto!
Koks naivuolis turėtų būti rinkėjas, patikintis savo balsą už tokį apsukruolį „nepriklausomą“ geradarį! ( O dar kiek utopinių pažadų jis papylęs internetinėje erdvėje: ir vidutinė alga sostinėje tuoj, jo dėka, pasieks pusseptinto tūkstančio, ir minimalus atlygis bus fiksuotas, t.y., nemažės, ir prirašys visus pageidaujančiuosius viename Vilniaus bute, ir t.t., ir t.t.).
Antrosios rūšies kandidatuojančiųjų akivaizdus pavyzdys būtų dabartinio Lietuvos Seimo vienos frakcijos narys, ketindamas išsiaiškinti per Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, ar jo atstovaujamosios frakcijos reglamentas atitinka Seimo statutą ir parlamentines partijas reglamentuojančio įstatymo nuostatas. Mat, pasak parlamentaro, Seimo frakcijų reglamentuose įtvirtintose nuostatose partijos nariai prievartine tvarka įpareigojami balsuoti taip, kaip nusprendė Seimo frakcija, nors tai prieštarautų Seimo nario įsitikinimams. Girdi, jo atstovaujamosios partijos vadovai pernai net du kartus jį apskundė savo partijos Etikos ir procedūrų komisijai (dėl netinkamo balsavimo ir nepaklusimo partijos frakcijos sprendimui). Turtuoliui seimūnui už tai jo partijos prezidiumas pareiškęs papeikimą. O tai jau pažeidžią ir šalies Konstituciją ir Seimo statutą...
Ar sukelia ši nuoskauda kuriam nors minėto kovotojo „už teisėtumą“ rinkėjui jam užuojautą?
Vargu. Nes rinkėjas patikėjo savo balsą už šią kandidatūrą, nes ji buvo jam priimtinos partijos sąraše. Partijos, kurios programinės nuostatos taip pat buvo arčiausiai širdies. Na o minėtas kandidatas, tapęs seimūnu, tikina, kad tos nuostatos ėmę prieštarauti jo įsitikinimams.
Tai kaip čia išeina?
Prieš rinkimus, girdi, jis visas atitinka ir partijos, ir rinkėjų lūkesčius, dėk, kaip sakoma, prie širdies, ir tik rink. O patapus Seimo nariu, kažkaip kardinaliai pasikeičia tie „įsitikinimai“, dar ir frakcijos kolegos drįsta juos skųsti. Kaip toks „besilaisvinantis“ politikas gali pasitarnauti mums, rinkėjams, taip pat kyla abejonių.
Na, o tolesnis „lietuviškas kazusas“ būtų tas, kad koks nors teismas (gal net Konstitucinis) išaiškintų, kad tikrai partijos bendražygiai labai „nuskriaudė“ tą, jau beveik etatinį, seimūną.
Nebūk, rinkėjau, avele, pareikalauk tad kada nors, netekęs kantrybės, kad galų gale tavojoj šalelėj taip būtų patobulinta Konstitucija, kad jos pagalba nedelsiant ir nedviprasmiškai būtų galima partijoms, atstovaujančioms dalį tautos, atšaukti mūsų išrinktuosius iš patogaus Seimo už taip staiga pasikeitusius įsitikinimus.
Galų gale, kad turėtum teisę pats atšaukti savo išrinktą Seimą. Tuomet, kai pažeidęs pagrindinį šalies įstatymą (darbo metu poilsiavęs užsieniuose), vienas seimūnas, to paties Seimo sprendimu, pašalinamas, o kitas (tas, kuris balsavęs už tą poilsiautoją jo palikta kortele) – paliekamas...
Nebūk naivus, gerbiamas rinkėjau, nepatikėk ir tais, kurių deleguotas sostinę atstovavęs meras dar taip neseniai ciniškai demonstravo visai šaliai trumpikes ir nuogą pilvą su necenzūriniu užrasu ant jo (tuo tarpu šilumos tiekimas į mūsų butus patikėtas monopolininkui). Kurių – ir dabartinis meras, valdysiantis iki ateinančių rinkimų, kviečia kurti ateities Vilnių kartu. Atseit bus ten gera gyventi (tik kažkodėl 2015-aisiais) kiekvienam, nes nebus spūsčių, patogiai ir greitai gatvėmis važinės išsilavinę ir dori vilniečiai, propoguojantys sveiką ir sportišką gyvenimo būdą. Vaikai bus saugūs, šeimos – aprūpintos, orios senatvės, jautrios kiekvienam. Komunalinės paslaugos taps kokybiškomis, o už jas gausime mažas sąskaitas. Savivalda dirbs žmonėms, net sąžiningai (be kyšių ir korupcijos). Miestas taps ekologišku (rūšiuosis atliekos, o energija bus švari). Vilnių lydės sėkmė, bus gera dirbti, kurti ir ilsėtis. Ir dar mūsų bendruomenė sustiprės, taps tikra piliečių savivalda. Vaje, vaje...Tikras rojus laukia? Tačiau, kodėl tai tik dar bus, o nėra dabar? Juk merai – jų...
Na ir trečioji kvalifikacinė grupė. Naivuoliai (pasak prelegento, tad lyg ir ne visai išmintingi), tikintys, jog, būdami išrinkti į valdžią, tikrai padės savo gimtos šalies ar miesto gyventojui. Esantys įsitikinę, kad moralumas yra aukščiausia vertybė. Jie nežada, tačiau yra ištikimi ir patikimi, mylintys kitus ne mažiau nei save, turintys empatijos, teisingumo jausmą.
Manau, jei padaugės nors vienu sąžiningu, pareigingu ir principingu miesto tarybos nariu, patikėkit, tendencijos pasikeis.
Teigiama, kad tokių mažuma. Taip. Juk tokios proporcijos esame ir mes, visuomenė. Bet pabūkime pilietiški, pabandykime išsirinkti bent trečdalį tokių į savivaldybių tarybas. Po truputį. Ir jei kada nors pasiektume, kad anokių išrinktųjų būtų mažuma, o pastarųjų – na trys trečdaliai – pamatytume realiai, kaip mūsų gyvenimas keičiasi.
„Laisvas laikraštis“, 2011-02-12-18, Nr.6
Nuotr. Autorius Alfredas Girdziušas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą